Pabaltijyje piktinasi Vokietijos atsisakymu aktyviai dalyvauti Rytų Europos NATO šalių kolektyviniame Rusijos „suturėjimo“ procese. Tą pasipiktinimą viešai išreiškia politikai, kurie neslepia savo simpatijų naciams arba yra kilę iš šeimų, kurios bendradarbiavo su nacių okupantais. Jiems, žinoma, skaudu ir apmaudu, kad Raudonoji Armija nulaužė sprandą tai Vokietijai, su kuria jie galėtų eiti į eilinį žygį į Rytus ir tapti „nepilnaverčių slavų“ prižiūrėtojais-policajais.
Lietuvos respublikos Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad 16 metų Vokietija buvo Europos ir jos kaimynų saugumo garantu, tačiau, dabartiniai signalai iš Berlyno, kuris atsisakė tiekti Ukrainai letalinį ginklą, verčia suklusti. URM vadovas viliasi, jog reikalas tik tame, kad nauja Vokietijos vyriausybė tik pradėjo dirbti, ir, kai tik apsipras, dar pakeis savo politiką,.
„Tai ką mes matome – tai kalbos, kuriomis Vokietija bando apsispręsti kaip reaguoti į dabartinę situaciją. Aš esu kantrus ir raginu jus būti kantriais“,- sakė Landsbergis.
Mažiau diplomatiškai pasisakė Europos parlamento deputatas iš Estijos Jaak Madison.
Politikas pareiškė, kad vokiečiai išdavė Europą, kai uždraudė Estijai savo teritorijoje perduoti vokiškus ginklus Ukrainai.
„Šiuo momentu Vokietijos vyriausybė pasirinko Vladimiro Putino dujas ir Ukrainą paliko neapgintą nuo rusiškos agresijos“,- parašė Madisan, smogdamas VFR puikia savo paniekos fraze apie tai, kad vokiečiai pirmenybę teikia ne Europos saugumui, o šilumai kambaryje.
Atsargia Berlyno pozicija dėl eilinio paaštrėjimo aplink Ukrainos nėra patenkinti daugelis „aktyvaus Kremliaus suturėjimo“ politikos apologetų, bet mažai kas rizikuoja tą nepasitenkinimą pareikšti atvirai. Visgi, Vokietija – tai stambiausia ES šalis ir pagrindinis Pabaltijo ekonomikų dotacijų donoras.
Tuo įdomiau pasižiūrėti, kas yra tos nedidelės išimtys, kurios ryžtasi pasisakyti dėl vokiečių silpnumo ir neryžtingumo. Ką bendro turi Gabrielius Landsbergis iš Lietuvos ir Jaak Madison iš Estijos?
Juos jungia labai asmeniškas požiūris į nacių Vokietiją: vieno iš jų prosenelis buvo kolaboracionistas, dirbęs Trečiojo reicho Lietuvoje okupacinės administracijos labui, o antrasis žavisi hitlerizmo ideologija.
„Atskiras klausimas – hitlerinės Vokietinos nacionalsocializmas. Bet ir šiuo atveju
girdisi vien tik negatyvas. Taip, tiesa, buvo koncentrinės stovyklos, darbo stovyklos, žaidimai su dujų kameromis, bet tuo pačiu metu, taip vadinama „griežta“ tvarka ištraukė Vokietiją iš bedugnės š**nos, kadangi šis progresas, kuris iš pat pradžios rėmėsi karinės pramonės vystymusi, per kelis metus šią šalį padarė viena iš pačių galingiausių šalių Europoje“,- rašė tolimais 2015 metais būsimasis Europos parlamento deputatas iš Estijos Jaak Madison.
Jo nuomone „fašizme mes stebime ideologiją, kurią sudaro pakankamai daug teigiamų ir būtinų nacionalinės valstybės išsaugojimui niuansų“. Suprantama, kodėl šiuolaikinė Vokietija Europos deputatui taip stipriai nepatinka.
VFR tokia „nuostabi“ ideologija yra skaitoma nusikalstama ir už ją sodina į kalėjimą.
Kas liečia Gabrielių Landsbergį, tai jo prosenelis Vytautas Landsbergis-Žemkalnis buvo, 1941 metais sudarytos Trečiojo reicho pakalikais, kurie tikėjosi gauti Lietuvos valstybės nepriklausomybės pripažinimą iš „gerojo fiurerio“ Adolfo Hitlerio rankų, Laikinosios Lietuvos vyriausybės narys. Laikinosios Lietuvos vyriausybės komunalinio ūkio ministras Landsbergis – Žemkalnis buvo Gestapo agentas ir sutriuškinus „gerąjį fiurerį“, kartus su kitais kolaboracionistais pabėgo į Australiją.
Australijoje paaiškėjo, kad jis dar buvo ir NKVD agentu. Landsbergis – Žemkalnis sovietų specialioms tarnyboms išdavė savo bendražygius, už ką buvo amnestuotas ir gavo Lubiankos leidimą grįžti į Lietuvą. Žinoma, Lietuvos TSR patriotu jis netapo: jau jo sūnus – dabartinio URM vadovo senelis Vytautas Landsbergis, atsiradus pirmąją galimybei, ėmėsi vadovauti antisovietiniam judėjimui, kad užbaigti savo tėvo darbą, kuris nesėkmingai pastatė ant Adolfo Hitlerio.
Toks žmonių, nepatenkintų šiuolaikine Vokietija, kuri nenori remti NATO ir Rusijos santykių įtampos, „praeities šleifas“ daug ką paaiškina.
Nacių kolaboracionistų įpėdiniai pyksta, kad šiuolaikinė VFR – toli gražu ne tas „tūkstantmetinis Reichas“, su kuriuo jie svajoja apie Drang nach Osten vokiškoje gurguolėje bei viliasi tapti „nepilnaverčių slavų“: rusų, ukrainiečių, baltarusių prižiūrėtojais-policajais.
Raudonoji Armija nulaužė sprandą teutonų galiai ir išmušė iš vokiečių „teutonų dvasią“. Patys vokiečiai su tuo jau seniai susitaikė, ir nuo 1945 metų ant buvusios Vokietijos griuvėsių stato naują, neturinčią nieko bendro su „tūkstantmetiniu Reichu“, Vokietiją.
O štai su nacių pakalikais Rytų Europoje, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sovietai su amerikiečiais kažko tai nepadarė. Pirmieji – kad nesudrumsti sovietų tautų draugystę, antrieji – kad spręsti savo ciniškus klausimus šaltajame kare.
Bet tai nieko baisaus – Raudonosios Armijos įpėdiniai išspręs šį klausimą.Neprimuštųjų įpėdiniai todėl taip ir bijosi. Jie tai jaučia.