Politika Politika

Santykiuose su Lukašenka Vokietija „pamiršo“ Lietuvą

 
Pagrindinis praėjusios savaitės politinis įvykis Europoje – l.e.p. kanclerės Angelos Merkel pokalbis telefonu su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka – tapo stipriu smūgiu tarptautinėms Lenkijos ir Pabaltijo šalių pozicijoms. Rytų Europoje seniai susitaikė su tuo, jog JAV ir pagrindinės ES šalys derisi su Rusiją, apeidamos sąjungininkus, tačiau, dabar santykiuose su šalimi, kurią Lenkija ir Lietuva laiko istoriniu savo civilizacinio poveikio objektu, Berlynas juos ignoravo.

„Jei kalbama apie kokius tai susitarimus, kurie turi būti privalomi Lenkijai ir Lenkijos valdžiai, arba apie tokius, kuriuos lenkų valdžia turi kokiu tai būdu vykdyti, tai bus susitarimai, kuriuos sudarėme išimtinai mes, tose formatuose, kuriuose mes tiesiogiai dalyvaujame, kuriuose Lenkija atstovauja atitinkame lygyje“, - komentavo Lenkijos prezidentas Andrzei Duda Angelos Merkel derybas su Aleksandru Lukašenka dėl migracijos krizės sureguliavimo prie Baltarusijos – Lenkijos sienos.

Lenkijos lyderio pasisakyme jaučiamas gana rimtas susierzinimas.

Lenkija atsidūrė Ukrainos padėtyje, kurią aptarinėja be Ukrainos, ir Andzrei Duda pats laikas šaukti Zelenskiui iš paskos: jokių derybų apie Lenkiją be Lenkijos!

Ir dar daugiau žeminančio, Vokietija dėl situacijos prie Lenkijos sienos derasi netgi ne su Putinu, o su Lukašenka. Tarp kitko, iš pradžių Angela Merkel dėl krizės sureguliavimo ketino susitarti būtent su Putinu. Tai, tarp kitko, dar ta situacija: vokiečiai sutaria su rusais dėl Lenkijos sienos...

Tačiau Rusijos lyderis išgelbėjo lenkus nuo skausmingų istorinių analogijų, nurodydamas  Merkel į tai, jog, jei probleminė situacija susiklostė  prie baltarusių – lenkų sienos, tai ir ją spręsti reikia kontaktuojant su Baltarusijos ir Lenkijos vadovybe. Rusija čia išvis ne prie ko.

Su Lenkijos vadovybe Vokietija ir taip pastoviai kontaktuoja. Bet jei bandyti kontaktuoti su oficialiu Minsku, tai būtu gražu ir politiškai korektiška organizuoti ne dialogą, o mažiausiai, trialogą – dalyvaujant Lenkijai. Dar geriau polilogą, kur dalyvauja Lenkija, Lietuva ir Latvija,  tai yra visos Europos Sąjungos šalys - sąjungininkės, kurias palietė migracinė krizė.

Tačiau krizinėje situacijoje Angela Merkel jau tradiciškai numojo ranka į politinį korektiškumą ir puolė reguliuoti krizę, netgi nepainformavusi savo sąjungininkus apie planuojamas derybas su Lukašenka.

Reikalas ne tame, jog, kol kas dar frau kanclerę, nedomina Rytų Europos šalių – ES ir NATO narių mintys ir jausmai. Kaip tik atvirkščiai, Angela Merkel – nusistačiusi priešingai amerikietiškam stiliui nusispjaut į sąjungininkus. Merkel stilius – švelninti aštrius prieštaravimus ir visomis išgalėmis išsaugoti taiką „europietiškoje šeimoje“.

Tačiau, atvejyje su Lenkija ir Pabaltiju likti ištikimu savo stiliui dažnai nebūna galimybės. Jeigu, pavyzdžiui, dabar Merkel nuspręstu laikytis politinių taisyklių, kas iš to gautųsi? Pradžioje Lenkija ir Lietuva atsisakytu kalbėti su Lukašenka, po to „nulietu“ žiniasklaidai informaciją, jog Merkel pageidauja susiskambinti su „paskutiniuoju Europos diktatoriumi“ ir organizuotu skandalą, o galų gale prisijungtu prie pokalbio su Lukašenka su sąlyga, jog jame dar dalyvaus Latuško ir Tichanouskaja.

Esant kitokiai situacijai Berlynas išklausytų savo rytinius sąjungininkus, bet stovint ant karinio konflikto slenksčio prie pat NATO ir KSSO sienos „mamytei“ Merkel nėra kada vargintis su jais.

Kadangi nieko kito, išskyrus destruktyvą, Lenkija ir Pabaltijys postsovietinėje erdvėje sukurti nesugeba, pagrindinės Vakarų šalys tik naudojasi jų paslaugomis, kai būna reikalingas destruktyvas, tačiau, esant krizinėm situacijom,  Pabaltijį rūpestingai nustumia į šoną ir problemą  sprendžia savarankiškai.

Taip visada buvo santykiuose su Rusija, ir Rytų Europoje jau susitaikė su tuo, jog lyderiai – JAV, Vokietija ir Prancūzija su Putinu bendrauja apeidami juos, sąjungininkų neklausia: ką jie galvoja dėl dialogo su Kremliumi. Tačiau pokalbis dar ir su Lukašenka apeinant NATO narius iš Rytų Europos – tai jau ypatingas pažeminimas.

Baltarusijos Respubliką kaimynai iš vakarų pusės laiko jiems Dievo duotu misionierinės veiklos lauku. Lenkija ir Lietuva (mažiau – Latvija) dešimtmečiais

baltarusiams ugdė „naująją elitą“, tai yra palaikė baltarusišką opoziciją, formavo Baltarusijos visuomeninę nuomonę, ten ruošė „demokratines revoliucijas“. Jie įprato save vadinti Europoje vyriausiaisiais dėl Baltarusijos, ir susitaikyti su tuo, jog lenkus ir pabaltijiečius su jų ambicijomis nukelia į šoną dėl derybų su Lukašenka, jiems beveik neįmanoma.

Tas pats Andzrei Duda dėl Angelos Merkel skambučio Lukašenkai siekė ne jos pačios pasiaiškinimų, bet, neturinčio jokių įgaliojimų, Vokietijos prezidento Franko Valterio Štainamajerio paaiškinimo.

Merkel su Lenkijos prezidentu nesiaiškino. Baigiantis politiniai karjerai galima sau leisti parodyti sąjungininkams visą tai, ką tu apie juos galvoji.


Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: