Pažvelkime tiesai į akis: Ukraina reikalas nesibaigs, bet tik prasidės. Baltijos šalys, kurių „gynybai“ į Pabaltijį jau daugelį metų įveža puolamąją (!) ginkluotę, ir NATO kontingentas, kurį, karinio Maskvos spaudimo prasme nuspręsta daug kartų padidinti, niekuo nesiskiria nuo Ukrainos. Koks skirtumas, kur bus dislokuotos raketos su branduoliniais užtaisais: greta Charkovo ar greta Talino? Pabaltijį sparčiai gena Ukrainos keliu, ir jo ateitis – sakralinės aukos dalia, kuri bus paaukota dėl amerikietiško globalinio dominavimo ir Rusijos sunaikinimo.
Nuo kurio tai laiko aš ne laisvas menininkas, o vadovas, kuris yra atsakingas už normalų dešimčių žmonių gyvenimą. Daugelis iš jų gyvena už Rusijos ribų, kai kurie – Donbase, beveik fronto linijoje. Iš pradžių nepasirūpinęs apie tai, kad artimiausiam metui paremti savo bendradarbius, aš nejaučiau nei teisės, nei noro pasisakyti apie vykstančius įvykius. Dabar galiu įvykdyti šią savanorišką pareigą.
Visą savo sąmoningą gyvenimą aš laikausi vienos labai paprastos taisyklės: bet kokioje situacijoje reikia būti su savo šalimi. Jei tu prieš savo šalį, nelauk, kad ji tave gins, nesitikėk jos pagalbos, neimk iš jos pinigų ir, galų gale, nedirbk jos labui. Daugelis mūsų sąjungininkų iš naujų darinių palei RF vakarų sieną taip ir daro.
Visgi, kas nori gyventi Rusijoje, greta Rusijos, ir iš viso gyventi, turi suprasti vieną paprastą dalyką.
Dabar Rusijai belieka tik viena – laimėti. Ir jiems, jei jie nori gyventi, ir netgi gerai gyventi, belieka tik viena išeitis – Rusijos pergalė. Maksimaliai greita ir neskausminga.
Rusija kariauja ne su Ukraina, o su Jungtinėmis Valstijomis ir jos tarnais. Ukraina – teritorija. Lygiai prieš aštuonerius metus Maidane ją išlošė vakarai ir visą laiką po to jos teritorijoje rengė slaptas, skirtas Rusijos užpuolimui, NATO bazes. Dar 10 metų „derybų Normandijos formate“ ir tas užpuolimas taptų realybe.
Šiandiena tarptautinė konjunktūra visais galimais aspektais – nuo energijos šaltinių atsistatančiajai po pandemijos pasaulio ekonomikai iki JAV vidaus politines situacijos - palanki tam, kad Rusija sustabdytų tą procesą Visi tie, kurie to nepastebi – arba kvailiai, arba priešai. Nei su tais, nei su kitais nėra prasmės kalbėti.
Tegul supranta vieną: nauja 1941 m. birželio mėnesio 22 diena mūsų istorijoje nepasikartos. Rusija daugiau nekariaus savo teritorijoje.
Todėl sekantis Rusijos ir JAV derybų dėl strateginio saugumo raundas – tai derybos dėl NATO Pabaltijyje. Jei šios derybos bus tokios pat kaip ir buvusios, tada Pabaltijo šalis laukia Ukrainos likimas. Ir yra didelė tikimybė, kad taip ir atsitiks.
Jungtinėms Valstijoms paaukoti šias šalis taip pat naudinga, kaip joms dabar naudinga, kad Rusija ilgam įklimptų Ukrainos laukuose. Kad būtų pralieta kuo daugiau kraujo. Tame tarpe ir ukrainietiško.
Rusijos šiaurės – vakarai keleriems metams tampa karinės-politinės eskalacijos epicentru.
Šiuo atžvilgiu ypatingai svarbi Kaliningrado sritis. Ji yra pats pažeidžiamiausias Rusijos saugumo sistemos elementas, ir jau prasidėjo šio Achilo kulno spaudimas. Kas mėnesį didės bendro masto blokados tikimybė.
Viltį duoda tai, kad Rusijos valdžia visus tuos metus puikiai suprato, kas randasi Lenkijos ir Lietuvos valdžioje, ir kas jiems įsakinėja. Ne be reikalo visą tą laiką Kaliningrado srityje buvo statomos elektrinės, investuojama į žemės ūkį, buvo įvežti „Iskanderai“ ir SGD terminalas.
Strateginė regiono autonomija ir saugumas ant tiek užtikrintas, kad tai leidžia galvoti apie žmonių gyvenimo lygio išsaugojimą, o ne apie jų apsaugojimą nuo bado bei bombardavimo. Kaliningradiečiai neturi mokėti daugiau už aviacijos maršruto į Rusiją pailgėjimą. Jų skrydžių bilietų kainą turi subsidijuoti valstybė ir ta kaina turi būti žemesnė už geležinkelio bilieto kainą. Šiuo klausimu užsiiminėsiu aš, kaip Kaliningrado srities Visuomenės rūmų narys.
Skaitytojams iš Pabaltijo pasakysiu vieną.
Dabar jus gena Ukrainos keliu. Jūsų „gynėjams“ naudinga, kad tuo keliu jūs eitumėt iki galo, ir pasiektumėte tą tašką, kuriame dabar randasi Ukraina.
Sakyti jums apie tai neleidžiama - RuBaltic.Ru portalas, pavyzdžiui, paskutinėmis dienomis yra nepertraukiamai atakuojamas DDoS, o Facebook jau daugelį metų mus be pertraukos „dergia“.
Jei jūs visgi galėsite perskaityti šį tekstą, pagalvokite apie tai ką aš sakau. Galvojančio atsakingo žmogaus pasirinkimas dabar – bėgti iš Pabaltijo arba kovoti už tai, kad jis nebūtu įmesta į „Rusijos sutūrėjimo“ pakurą. Bet tik neremti vietinių valdančiųjų marijoniečių mekenimo apie tai, kad reikia daugiau NATO, jokių derybų su Rusija ir Amerika už jus kariaus
Už jus su Rusija nekariaus niekas, kaip niekas nekariauja su Rusija už Ukrainą.
P.S. Rusijos operacijos Ukrainoje pradžios dieną pakartotinai buvo pradėtas demonstruoti Francis Ford Coppola filmas „Krikštatėvis“. Po dabartinės jo peržiūros didžiajame ekrane, aš supratau, kad visą šį laiką man nebuvo suprantama vieno iš geriausių istorijoje filmų esmė. Todėl nesupratau jo devizo „valdžia negali būti duota, ji gali būti paimta“. Jis atrodė per daug pretenzinis, beprasmiškas ir tuščias tų filmo citatų fone, kurios tapo priežodžiais visomis pasaulio kalbomis. Vykstančių įvykių fone man tapo suprantamas šis devizas. „Krikštatėvis“ – tai kino juosta apie tai, kad norint atremti daug stipresnio priešo smūgį, kuris siekia nužudyti tavo artimuosius, tenka imtis nekonvencinių, radikalių, nepaprastų priemonių. Ir taip pasiekiamos valdžia ir pergalė.
Šiandieną Rusiją įtraukė situacijon, kai reikia imtis nekonvencinių, radikalių, nepaprastų priemonių. Kitaip, kelių metų perspektyvoje ją sunaikins. Todėl Rusiją iš kenčiančios šalies tampa šalimi nugalėtoja, kuri pati sunaikins visus tuos, kurie ruošėsi ją sunaikinti.