Praeinantys metai tapo etapiniais ribojančiom su Rusija valstybėm. Jie parodė, jog vakarų sąjungininkai nėra patikimi, Kinija sugeba griežtai ginti savo interesus tarptautinėje arenoje, o priklausomybė nuo Rusijos, praėjus 30 metų po SSSR subyrėjimo, ne tik išlieka, bet dar ir stiprėja. RuBaltic.Ru analitikos portalas suformavo keturias pagrindines politinių 2021 metų išvadas Rusijos kaimynams.
Rusija nustato savas elgesio normas postsovietinėje erdvėje.
2021 metais įvyko Rusijos ir Vakarų geopolitinių santykių dėl Ukrainos persilaužimas.
Maskva gavo tvirtas garantijas, jog Donbaso problema nebus sprendžiama Kijevo karinės agresijos prieš nepripažintas Donecko ir Luhansko liaudies respublikas pagalba.
Pavasarį, kai Kijeve prasidėjo kalbos apie galimą Donbaso puolimą ir buvo pradėtas karinių pajėgų telkimas link ribojimo linijos, Rusija priartino savo pajėgas arčiau potencialaus karo veiksmų rajono ir dislokavo jas palei Rusijos – Ukrainos sienos perimetrą. Kremliaus atstovai viešai pareiškė, jog jei Kijevas atidengs ugnį, tai bus Ukrainos, kaip valstybės, galo pradžia.
Po keleto savaičių isterijos Ukrainoje ir Vakaruose, politinė ir karinė Ukrainos vadovybė atsisakė savo žodžių ir paskelbė, jog pas ją netgi mintyse nebuvo jokių kitų Donbaso reintegracijos scenarijų, išskyrus taikius.
Metų gale karinų scenarijų Donbase galutinai palaidojo JAV prezidentas Džozefas Baidenas, kuris po pokalbio su Vladimiru Putinu pasakė tiesiai: Rusijos karo su Ukraina atveju, JAV nekariaus su RF Ukrainos pusėje. Kitaip sakant, jei Kijevas užpuls Donecką, Putinui niekas netrukdys okupuoti Ukrainą.
Tai persilaužimas.
Ukrainos pavyzdžiu Rusija nustatė naujas elgesio normas artimajame užsienyje: savo pasienyje jie niekam neleis organizuoti etninį valymą ir “mažus pergalingus karus“.
Ir amerikiečiai buvo priversti sutikti su šiomis normomis.
JAV, kaip globalinė supervalstybė, fatališkai „apsidergė“.
Paskutiniais metais besitęsiantis JAV silpnėjimas 2021 metais pasiekė kokybiškai naują lygį.
Metai prasidėjo tokia neapsakoma amerikietiškosios demokratijos gėda, kaip Kapitolijaus užgrobimas ultra dešiniaisiais, pralaimėjusio rinkimus prezidento Donaldo Trampo šalininkais. Naujas JAV prezidentas, iškaršęs Džo Baidenas, kurį Baltųjų rūmų administracija ištisus metus slėpė nuo visuomenės, sąjungininkų vilčių dėl Amerikos atgimimo, nepateisino.
Prie Baideno buvo tęsiamas Trampo kursas, nukreiptas į amerikiečių pasitraukimą iš išorinio pasaulio, į kovos su Kinija koncentravimą ir į Amerikos pasitraukimą iš periferinių pasaulinės politikos regionų, vienu iš kurių galutinai tapo Europa.
2021 metais JAV nusilpimo apoteoze tapo amerikiečių kariuomenės išvedimas iš Afganistano, kuris pavirto panišku amerikiečių pabėgimu, pro amerikietiško režimo griuvimu dar iki amerikietiško kontingento evakuacijos ir valdžios užgrobimu Kabule teroristine „Talibano“ grupuote (uždrausta Rusijoje), sunaikinti kurią prieš 20 metų į Afganistaną atėjo JAV.
Kadrai su amerikiečių diplomatais, išskrendančiais nuo ambasados stogo, ir paliktais amerikiečių sąjungininkais, kurie bando kabintis už orlaivių šasi, liko istorijoje kaip fejerinio Amerikos žlugimo simbolis. Amerikietiški statytiniai postsovietinė erdvėje, kad ir nenorėdami, turi susimastyti: ar neateis jų eilė bėgti į oro uostus ir kabintis už amerikietiškų bombonešių šasi?
Kinija pasirodė daug griežtesnė nei Rusija.
JAV nusilpimas praėjusiais metaus buvo lydimas Kinijos, kaip naujojo pretendento į globalinį lyderį, sustiprėjimu. Padangių šalis aktyviai žengia į pasaulinę areną, ir visas pasaulis atidžiai stebi, kaip ji elgiasi ir kokias elgesio taisykles siūlo.
Buvusiom sovietų respublikom, kurios įprato santykiuose su stipriais reikalauti ir vaizduoti save kaip auką, idant gauti išorės pagalbą, šio stebėjimo rezultatai nėra džiuginantys.
Lietuvos pavyzdžiu Kinija parodė, jog už nedraugišką politiką ji baus greitai, griežtai ir nepaisydama argumentų „jie gi mažiukai“.
Lietuvos viršūnė, siekdama JAV dėmesio ir norėdama užsitarnauti jos pritarimo, nesprendė surengti Kinijai tokią pat informacinį – ideologinį karą, kokį ji daugelį metų prieš tai praktikavo santykiuose su Rusija. Lietuvos politikai Europos parlamente prastūmė rezoliuciją apie kinų kompartijos pravedama „uigūrų genocidą“, Vilniuje atidarė oficialią Taivano atstovybę.
Lietuva išėjo iš bendradarbiavimo su Pekinu formato „17+1“, ragindama tą patį padaryti ir kitas Europos sąjungos šalis; Lietuvos vadovai paragino įtraukti „Kinijos sulaikymą“ į atnaujintą NATO strategiją.
Lietuvos isteblišmentui patirtis diktavo, jog už atvirą nedraugiškumą jiems nieko nebus. Rusija už tokį Lietuvos nedraugiškumą jos atžvilgiu apsiribojo politinio dialogo su Vilniumi nutraukimu.
Tačiau Kinija Lietuvą panaudojo kaip idealią bokso kriaušę, kurią galima ritmingai ir be galo daužyti iki tol, kol Vilnius nepakeis savo elgesio ir atsisakys anti kinietiškos politikos.
Pekinas atšaukė savo ambasadorių iš Vilniaus ir atsisakė tęsti anksčiau pradėtą aptarimą dėl investicijų. Kinų verslininkai pradėjo nutraukinėti kontraktus su partneriais iš Lietuvos, Lietuvos verslininkams prasidėjo sisteminės problemos su lietuviškos produkcijos eksportu į Kiniją bei kinų prekių išvežimu į Lietuvą. Pekinas netgi tarptautinėms kompanijoms prigrasino uždaryti savo rinką, jei jos bendradarbiaus su Lietuva.
Rusiškas lokys tokios kinų drakono reakcijos fone tampa geru pliušiniu lokiuku. Ne tik Lietuvai, bet ir kitiems Rusijos kaimynams, kurie beveik nebaudžiamai praktikuoja rusofobiją, situacija tampa pavojinga.
Jų pastangų dėka Rusija vis daugiau nutolsta nuo Vakarų ir vis daugiau artėja link Kinijos – atitinkamai, griežto kinų elgesio su nedraugiškomis šalimis politinė praktika gali persimesti ir į Maskvą.
Ir tada Gruzijai, Ukrainai, pabaltijiečiams bei kitiems limitrofams rusų-kinų tandemas gali sukelti daug rūpesčių...
SSSR subyrėjimo 30-čio metais buvusios sovietų respublikos pademonstravo kritinę priklausomybę nuo Maskvos, kuri, nežiūrint į bet kokias geopolitines katastrofas, išlieka iki šio laiko.
Bet ši kritinė priklausomybė ir dabar liečia kaip ir šalis - Rusijos sąjungininkes (Armėniją, Tadžikistaną, Baltarusiją), taip ir šalis, kurios bando įsitvirtinti pasaulyje neapykantos Kremliui sąskaitą (Ukraina, Moldova).
Baltarusijoje prezidentas Aleksandras Lukašenka, stiprėjančio Vakarų spaudimo sąlygomis, valdžią savo rankose išlaiko sąjungos su Maskva sąskaita. Pas vakarų lyderius jau susiformavo įprotis svarbiausiais klausimais, susijusiais su Minsku, iš karto skambinti į Kremlių – Vladimirui Putinui.
Įdomi situacija susiklostė Moldovoje, kur šias metais atėjusi į valdžią provakarietiška komanda priversta vystyti santykius su Rusija – kito kelio pas ją nėra. Nepaisant visų deklaracijų apie Moldovos „europietišką kelią“, respublikoje tikrąjį susidomėjimą sukelia ne prezidentės Majos Sandu susitikimai su vakarų lyderiais, bet susitikimai su Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotoju Dmitijumi Kozaku bei derybos dėl rusų dujų kainos Moldovai. Kadangi tik tai yra iš tikrųjų reikšminga.
2021 metų rudens energetinė krizė parodė, jog nuo Rusijos gravitacijos postsovietinėje erdvėje nėra kur dėtis.
Ir Ukraina, ir Pabaltijo šalys 2021 – 2022 metų šildymo sezone gelbstisi rusiškų energetikos resursu dėka. Visos energetinės alternatyvos joms tapo chimeromis.
Ir energetika – tai tik vienas pavyzdys. Saugumas Centrinėje Azijoje pasikeitus valdžiai Afganistane, konfliktai tarp Užkaukazės respublikų, migracijos krizė baltarusių – lietuvių ir baltarusių – lenkų sienų: bet kuriame postsovietinės erdvės regione Rusija pasilieka pagrindiniu veikėju