Derybų su Rusija dėl strateginio stabilumo ir NATO buvimo Rytų Europoje pradžioje stambiose amerikiečių žiniasklaidos leidiniuose daugėja publikacijų apie tai, jog, esant tam tikrom sąlygom, galima būtu „atiduoti“ Putinui Ukrainą ir netgi Pabaltijo šalis. Vašingtonas siunčia Kremliui viešus signalus, jog, leistinos derėjimesi su Maskva ribos yra daug platesnės nei oficialiai pripažįstamos, ir atsakydamos į tam tikrus Rusijos žingsnius, JAV pasirengusios atsisakyti savo satelitų.
„Ukraina, Gruzija (Sakartvelas) bei kitos buvusiuos sovietiškos respublikos – nuostabios, didingos, suverenios šalys. Kaip mes jas nebegerbtume, bet mokslinės, pramoninės ar ekonominės galios požiūriu jos nėra pagrindinės strateginės pasaulio zonos. Tai ne tos vietos, į kurias karo atveju mes turime būti pasiruošę kovai ir mirčiai pasiusti amerikiečių karines pajėgas. Mums reikia surasti įvairius Ukrainos, Gruzijos (Sakartvelo) bei kitų neutralių Rytų Europos šalių gynybos būdus, numatančius kokį tai ilgalaikį neutraliteto arba neprisijungimo variantą“, - praeitų metų pabaigoje buvo rašoma prestižiniame amerikietiškame leidinyje USA Today.
Virš sisteminio, respektabilaus ir priimamo visuose Vašingtono „padoriuose namuose“ Brukingso instituto darbuotojas Maikl О’ Henlan pačio didžiausio JAV tiražo laikraščio puslapiuose rašo, jog de-fakto Amerika turi sutikti su „Putino ultimatumu“ ir raštiškai garantuoti buvusių sovietinių respublikų ne priėmimą į NATO.
Todėl jog „koks tai ilgalaikio neutraliteto arba neprisijungimo variantas„ – tai yra tai, ko siekia Kremlius, Rusijos vadovybė niekada nebuvo pareiškusi amerikiečiams, jog Ukraina – neatskiriama Rusijos dalis, ir ji turi būti RF sudėtyje, arba, mažiausiai, tapti Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) nariu.
Rusijos reikalavimas – Ukrainos karinis neutralumas. Neutralios juostos tarp NATO ir Rusijos išsaugojimas. Amerikiečiu kariuomenė neturi būti dislokuota greta Belgorodo, kuris nuo Maskvos randasi keleto valandų trukmės kelionės atstumu. Štai ir viskas.
Spėliojimai apie „imperines ambicijas“, apie tai jog Putinas „atgaivina SSSR“, reikalingi tik tam, kad užplepėti klausimo esmę. Priešingu atveju prisieis pripažinti, jog Maskvos reikalavimai yra pagristi.
Kitas reikalas, kad vien tik Ukraina kalba apie RF vakarinių sienų strateginį saugumą nesibaigia. Pabaltijo šalys jau NATO sudėtyje, Aljanso kontingentai ten jau dislokuoti, ir metai iš metų kuriama infrastruktūra, kuri pačiu trumpiausiu laiku leidžia gerokai padidinti NATO pajėgas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
Amerikiečių raketos palei Taliną Rusijai bus ne kiek geresnės už amerikiečių raketas palei Charkovą. Nuo Estijos sienos iki Sankt-Peterburgo galima nusigauti per tris valandas, ir NATO kariškiai jau daugelį metų organizuoja demonstratyviai - parodomuosius paradus Narvoje.
Tuo pačiu metu JAV užsienio politikos subjektai, jiems artimų ekspertų bei žiniasklaidos pagalba Rusijai duoda suprati, kad esant tam tikrom sąlygom, jie yra pasiruošę atsisakyti nuo Pabaltijo.
„ [NATO ir Rusijos susitarimo] Nuostatose numatyta garantija, kad ..... JAV ir NATO balistinės rakėtos nebus dislokuotos Rytų Europoje. Rusijos siūlomo susitarimo dėl saugumo nuostatoje sakoma, jei JAV įsipareigos neleisti tolimesnės NATO plėtros į rytus ir atsisakys įtraukti į NATO buvusio SSSR valstybes, ką galima interpretuoti kaip Estijos, Latvijos ir Lietuvos išbraukimą [iš NATO]”, - pirmąją naujųjų metų dieną rėžė prestižinis, skirtas nušviesti tarptautiniams santykiams amerikiečių žurnalas The National Interest.
Praėjus kelioms dienoms, tas pats The National Interest rašo: “Pabaltijo respublikų prijungimas [prie NATO] 2004 metais buvo pats pavojingiausias žingsnis šiame procese. Kaip ir sekantis mažų Balkanų šalių prijungimas prie NATO atvejis, trejos Baltijos šalys maža ką gali pasiūlyti karinio potencialo atžvilgiu. 6 700 Estijos kariškių, 5 500 Latvijos kariškių ir netgi 20 500 Lietuvos kariškių reikš visiškai nedaug, jei prasidės NATO ir Rusijos karas“.
Šio tvirtinimo autorius – amerikietiškų tyrimų tarptautinių santykių srityje klasikas, buvęs JAV Kongreso narys ir pačio artimiausio valdančiam isteblišmentui Katono Instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis Tedas Karpenteris.
Šis amerikiečių užsienio politikos guru išdrįso tvirtinti, jog Baltijos šalys „nėra patikimas strateginis JAV aktyvas“. Jie ne kokie tai reikšmingi sąjungininkai, o lengvai pažeidžiami išlaikytiniai, kurie savo elgesiu gali išprovokuoti JAV karą su Rusija.
Numanoma išvada: išvykime Pabaltijį iš NATO ir atiduokime jį Rusijai. Atsikratykime to galvos skausmo.
Paminėtam Pabaltijui belieka tik guostis tuo, jog ši nuomonė, kaip ir kitos šiame straipsnyje minimos nuomonės – privatus požiūris, o ne oficiali Baltųjų Rūmų ir Valstybės departamento nuomonė. Tačiau tikrovė kur kas sudėtingesnė.
Įžymioji pirmoji JAV Konstitucijos pataisa kiekvienam amerikiečiui garantuojanti žodžio laisvę – gana sąlyginis dalykas. Šiuolaikinėje Amerikoje negalima sakyti ir rašyti viską, ką tik nori. Už nepriimtinus žodžius tavęs nepasodins ir neišsius – tave, kaip dabar ten sakoma, „išjungs“.
Dabar JAV visos nuomonės pasidalino į leistinas ir neleistinas. Jei gerbiami Forbes, National Interest ir USA Today autoriai, Brukingso ir Katono Institutų darbuotojai, pavyzdžiui tvirtintu, kad visi žmonės gimsta arba vyriškos lyties, arba moteriškos lyties, o visi transgenderiai – iškrypėliai, su jais nutrauktu darbo sutartį, baigtu spausdinti jų straipsnius, neduotu grantų, nekviestu į mokslo konferencijas ir neįtrauktu į darbo grupes.
Tačiau, siekiant išvengti konflikto su Rusija, siūlymas išvyti Pabaltijį iš NATO nėra nepriimtinas pasisakymas, ir tie žmonės, kurie taip kalba, lieka gerbiamais ekspertais, kuries gerai priimami JAV politiką formuojančiuose sluoksniuose.
Sisteminių ekspertų pagalba Vašingtonas siunčia Maskvai viešą signalą: derybų Ženevoje dėl strateginio stabilumo ir abipusių saugumo garantijų galimybių erdvė mums daug platesnė, negu ta, apie kurią mes oficialiai pareiškiame.
Esant tam tikrom sąlygom mes galime ne tik atsakyti Ukrainai įstojimą į NATO, bet ir išvyti Pabaltijį iš NATO.
Kas tai per sąlygos? Tikėtina, kažkas tai susiję su Kinija – pagrindiniu strateginiu Amerikos konkurentu. Pavyzdžiui, Rusijos atsisakymas karinės-techninės kooperacijos su Padangių šalimi – galų gale, branduolinio ir post branduolinio (hipergarso ginklo) srityje
Šio straipsnio kontekste amerikiečių sąlygos Putinui – tai nesvarbiausia. Svarbu kita.
Siekdami savo užsienio politikos tikslų, amerikiečiai organizavo ištisą informacinę kampaniją, nukreiptą prieš sąjungininkus Rytų Europoje, tuo pačiu signalizuodami Maskvai apie savo pasirengimą jai paaukoti Pabaltijo šalis už Maskvos nuolaidumą.
Ir sąjungininkams regione reikia gyventi su tokiu pagrindinio gynėjo ir globėjo požiūriu. Tegul pasiguodžia tuo, jog, galimai, neilgai liko gyventi.