Lietuvos piliečiai padavė ieškinį Michailui Gorbačiovui į Vilniaus apygardos teismą. Buvusį SSSR prezidentą kaltina tuo, kad jis nekliudė „tarptautiniam nusikaltimui“, esą, kurį sovietų kariuomenė padarė 1991 metų sausio mėnesio 13 d. Vilniuje. Vienas iš proceso iniciatorių – Robertas Pavilionis – neslepia savo nepasitenkinimo Lietuvos prokuratūros neveikimu: ji nesiėmė jokių aktyvių veiksmų dėl Gorbačiovo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Potencialus pagrindinis įtariamasis sausio 13 byloje ir toliau „gurkšnoja alų“, kol už jį bausmę atlieka paprastas sovietų karininkas Jurijus Melis.
Pareiškimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo pirmajam ir paskutiniajam SSSR prezidentui Lietuvoje padavė 1991 metų sausio mėnesio 13 d. tragedijos keturių aukų– Vido Maciulevičiaus, Algimanto Petro Kavoliuko, Virginijaus Druskio ir Apolinaro Juozo Povilaičio giminės. Jie įsitikinę, jog prokuratūra turi teisiškai įvertinti ne tik davusius įsakymą dėl sovietų kariuomenės įvedimo į Vilnių, bet ir „aukščiausio rango vadovus“. Konkrečiai, tuometinį aukščiausiąjį SSSR karinių pajėgų vadą.
Vienas iš ieškinio iniciatorių, Robertas Povilaitis, 1991 m. sausio mėnesio 13 d. įvykių metu neteko tėvo. Jis nuoširdžiai stebisi, kodėl lietuviška Temidė per didesnį nei trisdešimt metų laikotarpį taip ir nebandė patraukti atsakomybėn Gorbačiovą asmeniškai.
„Kadangi Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsisakė kelti M. Gorbačiovo atsakomybę baudžiamajame procese, aš kaip pilietis noriu iškelti M. Gorbačiovo atsakomybę už Sausio 13-sios žudynes civiliniame procese ir jo atžvilgiu pateikti civilinį ieškinį. Daug metų bandžiau įtikinti prokurorus, kad jie turėtų vykdyti ikiteisminį tyrimą dėl aplaidaus vado pareigų vykdymo.
Kadangi prokurorai kategoriškai atsisakydavo pradėti ir vykdyti ikiteisminį tyrimą, belieka paskutinė priemonė – atsakomybės klausimą kelti asmeniškai.
Civilinio ieškinio pateikimą laikau paskutine galimybe iškelti M. Gorbačiovo atsakomybę”, – teigė R. Povilaitis.
Jo pasipiktinimas yra suprantamas. Įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto Lietuvoje oficialiai pripažinti agresijos aktu, kruvino valstybės perversmo bandymu. Lietuvos Generalinės prokuratūros kaltinamajame akte nurodoma, kad SSSR vadovybės ir SSKP veiksmai tą lemtingą naktį buvo nukreipti „į sisteminius ir plataus masto civilinių asmenų užpuolimus, juos nužudant, padarant sunkią žalą jų sveikatai, žmonių grupės ar bendrijos buvo persekiojamos, remiantis politiniais motyvais <…> taikant bauginimo ir teroro priemones, neteisėtai atimant arba apribojant laisves, naudojant uždraustas karo veiksmų priemones“.
Šių įvykių tyrimas – pati sudėtingiausia, paini ir didelės apimties baudžiamoji teisena postsovietinės Lietuvos istorijoje. Dešimtys žmonių buvo nuteisti ir teismas skyrė bausmes už akių. Tarp jų buvo, kaip ir eiliniai kariškiai (pavyzdžiui, tankistas J. Melis), taip ir, 1987 – 1991 m. buvęs gynybos ministras Dmitrijus Jazovas Timofejevičius asmeniškai.
Kodėl lietuviška Temidė nepasiekė Gorbačiovo?
Teisybė, verta pažymėti, kad Michailas Sergejevičius ne karta buvo šaukiamas į apklausą. Bet tik kaip liudytojas.
„Byloje nepakanka duomenų, kurie leistų pripažinti SSSR prezidentą įtariamuoju. Dėl to jis ir buvo šaukiamas į apklausą kaip liudytojas“, - 2021 metais aiškino Lietuvos Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausias prokuroras Simonas Slapšinskas.
Pasisakymas apie tai, kad Gorbačiovo persekiojimui nepakanka pagrindų, skamba absurdiškai. Netgi, jei tuometinis SSSR prezidentas, kaip jis pats tvirtina, jau „nebuvo prie reikalo“, jį galima įkaltinti nusikalstamu aplaidumu.
Nors labiau tikėtina atrodo versija, kad būtent Gorbačiovas nusprendė įvesti karines pajėgas į Vilnių.
Pats Vytautas Landsbergis pasakoja apie aukščiausio rango karinių vadų konsultacijas su Michailu Sergejėvičiumi.
„Jie reikalavo Gorbačiovo sankcijų panaudoti jėgą. Jis ilgai tylėjo, atidėliojo, o paskui pasakė: na gerai, bandykite! Jie ir nubėgo bandyti... Aš jam skambinau,man atsakė, kad Gorbačiovas kalbėti negali, kadangi miega. O iš tikrųjų jis nemiegojo. Tą pačią naktį jam paskambino Jelcinas ir įsakmiai pasakė: „Baikite šitą bjaurastį“
Tai buvo, kai Vilniuje jau buvo nužudytieji, ir Gorbačiovas nenutraukė prievartą. Jis nemiegojo, jis girdėjo, jis žinojo, kad žudo žmones! (...) Man jo kaltė absoliučiai akivaizdi“, - teigė Landsbergis.
Pačiam gerbiamiausiam šalyje politikui Gorbačiovo kaltė akivaizdi, o prokuratūra neturi pagrindo pateikti jam įtarimą.
„Lietuvos valstybingumo patriarchas“ asmeniškai pats liudija, kad Gorbačiovas „nenutraukė prievartą“, o valstybės kaltintojas teigia: nepakanka duomenų!
Yra ir kitas vertingas liudytojas – sausio 13 byloje nuteistas už akių SSSR KGB dimisijos pulkininkas Michailas Golovatovas, kuris Vilniaus televizijos bokšto šturmo metu vadovavo „Alfos“ grupei. „ Pačioje pradžioje mes kontaktavome su Gorbačiovu, kai pradėjome tą reikalą. Dar ir Kriučkovas buvo gyvas, ir kiti. Jiems Lietuva siuntė raginimus duoti parodymus. Buvo ir labai riboti susitikimai, buvo pokalbis ir su Gorbačiovu, šito aš nepamenu“, - tvirtina Golovatovas
Ir vis vieną „nepakanka duomenų, leidžiančių SSSR prezidentą pripažinti įtariamuoju“?
Į apklausą, kai liudytojas jis nė karto taip ir neatvyko (esą, apie viską jau pasakė interviu ir neturi nieko pridėti). Buvo bandoma įteikti Gorbačiovui šaukimą per RF Teisingumo ministeriją, bet Maskva atsisakė teikti teisinę pagalbą. To ir reikėjo tikėtis: Rusija principingai skaito neobjektyviu lietuvių atliktą sausio 13 tragedijos tyrimą.
Šiandieną niekas netrukdo Gorbačiovui „gurkšnoti alų“. Tikriausiai, įtakingi žmonės Vakaruose paaiškino Lietuvos teisėsaugai, kad brangaus „Gorbi“ nereikia liesti.Už Sovietų Sąjungos sugriovimą jam vis vien atleis bet kokias nuodėmes. O lietuviškai Temidei belieka tik atsilošti bejėgio sovietų karininko – tankisto Jurijaus Melio sąskaita, kuriam už išlaužtą tvorą prie Vilniaus televizijos bokšto iš pradžių davė septynerius metus kalėjimo, vėliau „dadėjo“ dar trejus.