Po Latvijos Estija pripažino savo logistinės srities krizę, atsiradusią praradus rusų tranzitą. Estijos atstovai baiminasi, kad tranzito rodikliai gali kristi iki nulio, o susiklosčiusią situaciją aiškina naftos kainų mažėjimu ir rusų ekonomikos krize. Tačiau rimčiau įsigilinus į Pabaltijo tranzito problemas, matosi, jog jas neįtakojo nei ekonomika, nei antirusiškos sankcijos, nei Rusijos politika jo respublikų atžvilgiu. Tranzito problemos neišvengiamai atsirado dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos antirusiškos politikos: pati Istorija įvedė sankcijas prieš Pabaltijį, kurio šalys pasirinko sau geopolitines „Rusijos stabdymo“ funkcijas.
Estijos geležinkelių valdybos pirmininkas Suleva Loo apgailestavo, jog kritiškai sumažėjo Rusijos tranzitas geležinkeliais. Rusija pareiškė norą sumažinti krovinių geležinkeliu pervežimą Estijos kryptimi du kartus — nuo 12 iki 6 traukinių porų per dieną. „Traukinių porų skaičius sumažintas perpus. Priežastys ekonominės: atpigo nafta. Rusija mažiau gamina mazuto, ir jo realizavimui rado geresnes galimybes savo uostuose. Štai taip viskas paprasta“, — situaciją komentuoja Suleva Loo, pareiškęs, kad jei krizinė situacija nebus sureguliuota, teks atleisti iš darbo dalį krovinių pervežėjų.
Eesti Raudtee direktoriaus žodžiais, Estijos logistinės srities krizė dar neužsibaigė: rusų tranzitas artimiausiais mėnesiais gali būti visiškai nutrauktas.
„Mes tęsiame su Rusija dialogą, nes norime suvokti, ko galime sulaukti. Griūti viskas gali iki nulio, nors visiškai blogai nebus, nes trąšų pervežime konkurentų nedaug“, — mano Suleva Loo. Norėdama nuo galutinės katastrofos išgelbėti savo tranzito darbuotojus, estų delegacija artimiausiu metu išskrenda derybų į Maskvą.
Deja, tai daroma vėluojant dešimtmečiu. Skristi derybų reikėjo praėjusį dešimtmetį, o 2015–2016 metais Estija ir kitos Pabaltijos šalys sulaukė ilgalaikio ir išsamaus atsako į savo dar prieš ketvirtį amžiaus pasirinktos ir nekintančios tarptautinėje arenoje politikos.
Eesti Raudtee valdybos direktorius ženkliai sumenkina situaciją, teigdamas, kad tranzito problemos slypi naftos kainų mažėjime. Ne mažutė esmė. Rusijos tranzitas estų geležinkeliais mažėja mažiausiai 10 pastarųjų metų. Tas mažėjimas matėsi kai naftos barelio kaina siekė 140 dolerių, iki visokių sankcijų ir net iki 2008 metų krizės. 2006 metais iš Rusijos estų geležinkeliais pravažiuodavo per parą 32 traukiniai. Jei 2015 metais krovinių srautas sumažėjo iki 12 traukinių porų, vadinasi, krizė prasidėjo ne pirmaisiais 2016 metų mėnesiais. Akivaizdu, jog iki 2016 metų reiškėsi vangi chroniška krizė, o Rusijos krovinių Estijos keliais pervežimams kritus nuo 12 iki 6 traukinių per dieną prasidėjo griūtis.
Ir tuo metu Rusijos jūrų uostų, pastatytų kaip alternatyva pabaltijiečiams, apkrovimas visus šiuos metus augo nepaisant jokių krizių. Ust-Lugos uosto krovinių apyvarta 2015 metais išaugo 16 proc. Pirmaisiais 2016 metų mėnesiais — 6 proc. Palyginimui, Talino uosto payvarta 2015 metais krito 21, o pirmame 2016 metų ketvirtyje — 16 proc. Rygos uosto krovinių apyvarta pirmaisiais 2016 metų mėnesiais sumažėjo 14 proc. Visų kartu Pabaltijo jūros uostų apyvarta praėjusiais metais krito 7 proc. Beveik visi šie kroviniai vežami į arba iš Eurazijos ekonominės sąjungos teritorijos. O vien tik Ust-Lugoje, pasikartosime, krovinių apyvarta praėjusiais metais ūgtelėjo 16 proc. Tai, sakote, Rusijoje krizė?
Tai, kas vyksta, ne krizė, o, priešingai, rutiniškas, dėsningas reiškinys.
Pabaltijo šalys vis labiau jaučia ilgalaikės Rusijos strategijos, atsisakant bendradarbiavimo su jomis, pasekmes — ir tai dėl pastoviai priešiškos Rusijos atžvilgiu buvusių tarybinių respublikų Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikos.
Šias pasekmes visu rimtumu pajuto latvių ir estų tranzitas, o taip pat visų trijų Pabaltijo šalių maisto produktų sektorius. Labiausiai nuo Rusijos kontrsankcijų tarp ES šalių nukentėjo Lietuva: jos Statistikos departamento duomenimis, lietuviškasis eksportas į Rusiją 2015 metais sumažėjo 38 proc. Baltarusijos dėka Lietuvos tranzitas iki šiol dar nepatyrė tokių pasekmių prarandant ryšius su Rytais, kaip Latvijos ir Estijos. Tačiau Lietuvos valdžia stengiasi, kad patirtų. Krizė Rusijoje reiškia krizę Baltarusijoje, o krizė Baltarusijoje reiškia smūgį Lietuvos tranzitui. Oficialus Vilnius nuosekliai siekia, kad Europos parlamentas pratęstų sankcijas prieš Rusiją, bet ir siekia blokuoti Ostroveco AE statybą.
Tokia kenkėjiška savo kaimyno ir svarbaus ekonominio partnerio ekonomikos atžvilgiu politika po kelerių metų neišvengiamai duos rezultatą: Klaipėdos uostas ir Lietuvos geležinkeliai atsidurs tokioje pat padėtyje kaip Talino uostas ir Eesti Raudtee.
Tranzito ir kitų su Rusija susietų Pabaltijo ekonomikų krizė — objektyvus reiškinys, atsiradęs dėl antirusiškos Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikos.
Pati Istorija įvedė sankcijas prieš Pabaltijį, kurio šalys pasirinko sau geopolitines „Rusijos stabdymo“ funkcijas.
O kokio kitokio rezultato galėjo sulaukti Rusijos-Pabaltijo santykiai, jei po 1991 metų šios šalys norėjo kontaktuoti su Rusija tik reikalaudamos 750-834 milijardų dolerių už „sovietinę okupaciją“, sugalvojo nepiliečių institutą, ėmėsi persekioti rusų kalbą, remti čečėnų kovotojus. Tik laiko, egzistuojant tokiai politikai, reikalavo strateginis Rusijos sprendimas atsisakyti Pabaltijo uostų ir geležinkelių tranzito paslaugų ir statyti prie jūros savą logistinį sektorių.
Šis strateginis Rusijos sprendimas neturėjo alternatyvos.
Jei Rusija Pabaltijyje turėtų sąjungininkes arba bent neutralias šalis, alternatyva būtų. O jei šiame regione atvirai reiškiasi nesimaskuojantys priešai, tai ir pasirinkimo nėra, ir prarasti nėra ko.
Ar verta dabar Estijos valdžiai stebėtis, kad Rusijos krovinių srautas per dešimt metų sumažėjo nuo 32 traukinių iki 6 ir gali pasiekti nulį? Pakanka prisiminti tai, kas vyko nuo 2006 iki 2016 metų, ir bus aiškus šios dinamikos dėsningumas. Vandalizmo aktas perkeliant „Bronzinį karį“, bandymas kišti pagalius į „Šiaurės srauto“ Baltijos jūroje statybos ratus, rusų ir Rusijos visokiais būdais demonizavimas — nuo prezidento Ilveso kalbų iki kapo (nacių stovyklų prižiūrėtojų) metraščių. Ir po to jie tvirtins, jog Talino uosto ir Estijos geležinkelių krizė atsirado dėl to, kad Rusija ėmė mažiau pardavinėti mazuto?!
Ar verta Lietuvos valdžiai piktintis, kai jai sakoma, kad lietuviškieji mėsos ir pieno produktai daugiau niekada nepateks į Rusijos rinką? Pakanka prisiminti, kad Lietuva vienintelė iš 28 ES šalių vetavo derybas dėl bevizio režimo tarp Rusijos ir Europos Sąjungos šalių; kad Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlė sukviesti NATO Tarybą ir apsvarstyti klausimą dėl Įstatų 5 straipsnio taikymo — siekiant bendromis jėgomis sustabdyti „Rusijos agresiją“. Pakanka prisiminti Lietuvos prezidentės išgalvotą „teroristinę valstybę“ ir tada taps aiškios su Rusija susietų Lietuvos ekonomikos sričių krizės priežastys.
Daugelis Pabaltijo verslininkų ir valdininkų ne vienerius metus tikėjo, kad politika — sau, o jų, kaip partnerių, ryšiai su Rusija — sau. Kad Pabaltijo politikų retorika — „baltasis triukšmavimas“, kuris nieko neįtakoja: kol Briuselio ir Vašingtono politikai kalba apie „atgimstančią kruviną Rusijos imperiją“, mes visada sugebėsime Maskvoje susitarti su reikalingais žmonėmis ir, kaip anksčiau, vešime savo geležinkeliais ir perkrausime uostuose rusų naftą, anglis ir skaldą.
Šie žmonės nepajėgė ar nenorėjo suprasti net to, kad politikų retorika — toli gražu ne „baltasis triukšmavimas“, o tai, kad Pabaltijo sostinių antirusiška politika neapsiribojo vien tik retorika.
Pabaltijo šalys nuosekliai ir atkakliai žlugdė bet kokius Europos Sąjungos ir Rusijos bandymus suartėti, kovojo prieš vizų išdavimo Rusijos piliečiams tvarkos liberalizavimą, siekė sukelti kliūtis rusų verslui Europoje. Šiuo metu jie taip pat atkakliai siekia, kad būtų neterminuotai pratęstos antirusiškos sankcijos ir prie Rusijos sienų išdėstytos NATO bazės
Šie veiksmai — ne retorika ir ne „baltasis triukšmavimas“. Tai ne žodžiai, o būtent veiksmai. Reali, praktinė politika, kurios pagrindas — kraštutinis priešiškumo Rusijai lygis. Todėl neturi stebinti adekvatus atsakas.
Rusai lėtai kinko, bet greitai važiuoja. Visais 90-aisiais Rusijos Federacija lūkuriavo: negi Lietuva, Latvija ir Estija nepersirgs antirusiškos isterijos liga? Užaugs, nustos kvailioti. Vėliau, 2000-aisiais, buvo nutarta statyti prie Baltijos savo uostus ir į juos nukreipti tranzitą. Statybos užtruko daugiau nei 10 metų. Tačiau dabar procesas taip įsibėgėjo, kad jau neįmanoma sustabdyti. Krizė, sankcijos ir naftos kainos niekuo dėti — Rusija daugiau nenori turėti jokių reikalų su Pabaltiju, juolab, ji dabar nėra priklausoma nei nuo Pabaltijo tranzito, nei nuo žemės ūkio produktų importo.