Politika Politika

Lietuva mirtinai įsižeidė ant Europos dėl Baltarusijos

Vaizdo šaltinis: neskaties.lv
 

Lietuvos įslėpta skriauda dėl to, kad Europa visiškai ignoruoja Baltijos valstybės veiklą dėl Baltarusijos, galų gale išsiveržė. Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius apkaltino Europos Sąjungą neveiksnumu ir „Vieningosios Europos“ patikimumo suirimu. Baltarusijos krizė Lietuvai tapo priešinga Ukrainos krizei. Jei prieš 7 metus Europa pirmą ir, atrodo, vienintelį kartą savo istorijoje žengė Lietuvos politiniu farvateriu, tai dabar nuo Vilniaus stengiamasi laikytis toliau lyg nuo pašėlusio.

„Kartais reaguojame per lėtai, o mūsų pastangos yra fragmentiškos ir nedaro jokio įspūdžio visuomenei ar valdžioje esantiems žmonėms. Jei nesilaikysime savo nacionalinių įsipareigojimų, tai suskaldys mūsų pačių pamatą. Privalome tvirtai laikytis“, - teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius savo interviu britų leidiniui Financial Times, kur jis pasakojo apie ypatingą Lietuvos poziciją Baltarusijos atžvilgiu.

Priminsime, kokia yra tos ypatingos pozicijos esmė. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka yra nelegitimus, ir jo neteisėtumas yra toks, kad Linkevičius jį vadina buvusiu.

„Pastarasis Europos diktatorius“ privalo atsisėsti už derybų stalą su savo protestuojančiais priešininkais Lietuvai ir Lenkijai tarpininkaujant. Apskritojo stalo tikslas – taikus valdžios perdavimas.

Šiam tikslui Vilniuje jau yra paruoštas laikinas prezidentas – Svetlana Tichanovskaja, kuriai Lietuvos valstybės dėka įrengtas pilnavertis politinis štabas ir suderinti tarptautiniai ryšiai. Tuo atveju, jei Lukašenka atsisakys taikiai perduoti valdžią Tichanovskajai Lietuvai ir Lenkijai tarpininkaujant, prieš jį turi būti skirtos sankcijos.

Lietuva savo sankcijas jau skyrė, pasiskelbusi „batką“ Persona non grata. Vilniaus tradicinis užsienio politikos metodas: parodyti neryžtingiems NATO sąjungininkams, kaip reikia. Lygiai taip pat prieš penkis metus Lietuva pirma pasaulyje oficialiai teikė Ukrainai ginklus tam, kad tęsti pilietinę kovą Donbase. Parodomosios akcijos tikslas buvo toli gražu ne pagalba šoviniais Kijevui, bet galimybė atsigręžti į vakarų šalis su klausiamuoju žvilgsniu: o ko jus laukiat?

Deja, su Baltarusija Lietuvai viskas klostosi visiškai priešingai tam, kaip buvo Ukrainoje, ir tai nusimina ministrą Linkevičių, kuris jau skelbią patikimumo ES užsienio politika praradimą.

„Baltarusijos žmonės neturi jaustis apleisti. Mes turime suteikti jiems perspektyvą būti tarp demokratinių valstybių. Jei jie vykdys reformas, jie tikrai gali tikėtis glaudesnio bendradarbiavimo su ES, kuris atneš naudos visuomenei“, - Lietuvos URM vadovas įtikina europiečius daug įnirtingesnės politikos Baltarusijos atžvilgiu būtinumu. Įtikina, be to, savo interviu Financial Times, tai yra – tos šalies leidiniui, kuri išstojo iš Europos Sąjungos.

Ir tai yra pirma priežastis, kodėl Europa atvirai neskuba apriboti Lukašenkai įvažiavimo galimybę, skelbti Svetlaną Tichanovskają Baltarusijos prezidente ir pradėti geopolitinį Rusijos nulaikymą, jeigu pastaroji nepadarys to pat. Senasis Pasaulis per daug išseko dėl koronaviruso, Brexito ir migrantų tam, kad įsivelti į konfliktą dėl Baltarusijos.

Antra ir pagrindinė europiečių apsimestinio abejingumo Lietuvos iniciatyvoms priežastis yra nulemta puikiai įsisavintos „ukrainietiškos“ patirties, kai 2013 metų antrajame pusmetyje Lietuva per trumpą pirmininkavimo ES tarybai laikotarpį turėjo tikros įtakos Europos Sąjungos užsienio politikai rytų valstybėms. Prisiminimai apie Europos „sėkmės istoriją“ Ukrainoje sukelia tokią pasibjaurėjimą Vakarų Europoje, kad ten atvirai sako: negalima leisti tokios „sėkmės“ pasikartojimą Minske!

Todėl Pancūzija, Vokietija ir Briuselis nuosekliai atsiriboja nuo pašėlusios Lietuvos valdžios, kuri siūlo jiems Baltarusijos atveju imtis tų pačių veiksmų, kurių buvo imtasi prieš septynerius metus Ukrainos atžvilgiu.

Ir viską daro atvirkščiai.

2013 metais vakarų šalys priėmė Rytų Europos direktyvą, anot kurios spręsti Ukrainos ateitį galima tik su Ukraina. Lietuva garsiau už kitus skandavo prieš trišales derybas su Rusija dėl Ukrainos asociacijos su ES. Rusijos interesų per laisvosios prekybos zonos tarp Ukrainos bei ES buvo visiškai nepaisoma, bet ir Ukrainos interesų buvo irgi nepaisoma. Abiejų šalių ilgaamžiai ryšiai europiečių buvo visiškai paniekti, Donbase bei Kryme gyvenančių žmonių nuomonės, kuriems tie Ukrainos ryšiai su Rusija buvo gyvybiškai svarbi, buvo visiškai nepaisoma.

Galų gale gavo tai, ką gavo.

2020 metais Vakarų šalys iškart, aplenkdamos Lukašenką, aptaria Baltarusiją su Putinu. 

Visų pirma europiečiai aptaria Baltarusijos ir Rusijos ilgaamžių ryšių reikšmingumą, ekonominė sąjunga su Rusija pripažinta Baltarusijos ekonomikos pagrindu, o daugumos šalies gyventojų prorusiškos nuotaikos laikomos lemiančiu faktoriumi.

Po nesėkmingos patirties europiečiai tapo itin atidūs.

Per Ukrainos krizę Europa aiškiai parėmė opoziciją – nuo Ukrainos Aukščiausiosios Rados provakarinių partijų lyderių iki paskutinio eilinio „protestuojančio“. Europos pareigūnai aplankydavo juos Maidane, paskelbė Viktorą Janukovičią nelegitimu, užtat iškart pripažino susiklosčiusios po valstybinio perversmo valdžios teisėtumą.

Ir galų gale europiečiai gavo savo kolektyvinei atsakomybei pačią korumpuotą pasaulio šalį, kuriai neįmanoma vadovauti, nes ten kiekvienas, kas turi ginklą ir lėšų, laiko save vadu, o neadekvati vadovybė negali įgyvendinti nei vieno sprendimo. Tuo tarpu niekada nežinai, ko tikėtis iš šios vadovybės, nes Kijeve viskas yra įmanoma, kad tik paraginti Europą įnirtingiau padėti jiems kovoti prieš „rusišką agresiją“.

Prieš septynerius metus Lietuva su savo bendraminčiais įtikino ES ir NATO, kad reikia bet kokia kaina apginti Ukrainą nuo Rusijos.

Kaina galiausiai tapo tokia aukšta, kad visa Europos politika Baltarusijos atžvilgiu numano tik tai, kad neleisti tokio pat galvos skausmo, kokiu tapo Ukraina.

Ir, lyg nuo pašėlusio, Europiečiai stengiasi laikytis kuo toliau nuo Vilniaus su jo eilinio „geopolitinio žaidimo“ eiliniu geopolitiniu įsikarščiavimu tam, kad „atriboti“ eilinę postsovietinę valstybę nuo Maskvos.

 

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: