Pagrindinės santykių su Pabaltijo šalimis problemos slypi tame, jog Lietuva, Latvija ir Estija — senstančios ir mirštančios tautos. Optimalus bendravimo su jomis variantas — netrukdyti Pabaltijui mirti, nekreipti dėmesio į jo senatvišką barningumą ir neužsikrauti ant savo pečių atsakomybės už būsimų senelių namų išlaikymą.
Pagal neseniai paviešintą Eurostato pranešimą apie Europos Sąjungos demografinę padėtį, Pabaltijo šalys pirmauja gyventojų skaičiaus mažėjimo klausimu, o taip pat mirtingumas jose lenkia gimstamumą. Bendro mirtingumo rodiklis, nei Lietuvoje ir Latvijoje, tarp ES šalių aukštesnis tik Bulgarijoje.
Remdamasis šia dinamika Eurostatas skelbia katastrofiškas Pabaltijui prognozes apie jų tautų ateitį. Po 1991 metų praradusios trečdalį gyventojų Latvija ir Lietuva iki šio amžiaus vidurio dar praras: Latvija — 31 proc., Lietuva — 38 proc. gyventojų.
Prognozuojama, jog artimiausiais dešimtmečiais Pabaltijo šalys aplenks Bulgariją su Rumunija ir taps absoliučiomis europietiškomis išmirimo čempionėmis.
Pabaltijis vis labiau virsta senelių namais. Naujos kartos nenori gyventi šiame regione. Dauguma Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunimo pareiškia nenorinti atsisveikinti su savo šalimis. Ir išvyksta. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 52 procentai 2016 metų pirmoje pusėje išvykusių iš Lietuvos emigrantų — jauni, 18–35 metų žmonės. Daugumai Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunų gyventojų nėra kas veikti savo šalyse. Ką čia veikti į gyvenimą žengiančiam jaunimui, jei jų tėvynės virsta senelių namais?
Beliekančiųjų gyvenimo tikslas — rami, nors ir varginga senatvė. Po to, kai Pabaltijo šalys įstojo į Europos Sąjungą ir NATO, paplito kalbos apie jų nacionalinę idėją, ateitį, ir ta išsvajota ateitis — „sugrįžimas į Europą“ joms pagaliau nusišypsojo. Naujų švytinčių horizontų Pabaltijo politikai savo tautoms taip ir nepasiūlė, tačiau užslėpta nacionalinė idėja Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vis dėlto egzistuoja.
Ši nacionalinė idėja — vargingai, tačiau aukštai iškelta galva nugyvento gyvenimą ir likti istorijoje, neatkreipus į savo mirtį pasaulio dėmesio.
Pabaltijis jau prieš keletą metų įžengė į gyvenimo užbaigimo amžių. Jis — pensininkas, „pensijines pašalpas“ gaunantis iš Europos socialinio fondo, regioninio ES vystymosi fondo, o taip pat įvairių lengvatų sulaukiantis iš Briuselio ir Vašingtono. Be šių „pensijų“, lengvatų ir priemokų Pabaltijis neišgyventų. Nuosavas mažytis darželis — kadaise išsivysčiusios ekonomikos likutis — jo neišmaitintų, o dirbti ir uždirbti savo jėgomis jau sveikata neleidžia: senstantis organizmas nusilpęs, jį nukraujavo emigracija — jeigu Pabaltijyje ir atsirastų darbo vietų, nebūtų kas jose dirbtų.
Pakeisti šią tendenciją jau neįmanoma. Gyvenimas iš Pabaltijo respublikų išskrenda lėktuvais su bedarbiais. Šios šalys neturi ateities, nes ateityje nesimato naujų kartų.
Pabaltijis — Europos senelių prieglauda, o svarbiausia jam dabar — reguliariai gauti europietiškos „Sodros“ „pensijas“.
Žvelgiant iš šios varpinės tampa aiškios ir suprantamos bendravimo su Pabaltiju problemos. Vietinė valdančioji klasė kaulina iš Vakarų karinio NATO dalyvavimo ir regiono militarizavimo didinimo, visa tai aiškina „rusų grėsme“ laisvoms ir demokratinėms Lietuvai, Latvijai ir Estijai, tačiau įrodymui nesugeba surasti nė vieno fakto. Pabaltijiečiams labai reikalingas Vakarų sąjungininkų dėmesys, o priminti, kad jie dar gyvi, lengviausia klykiant apie „baisią ir klastingą Rusiją“.
Lietuvos diplomatija jau keletą metų reikalauja, kad į šalies teritoriją būtų įvežta sunkioji ginkluotė, kad joje dislokuotųsi amerikiečių, kanadiečių, lenkų ir t.t. kariškiai, kad būtų atsisakyta Fundamentalaus Rusijos ir NATO akto ir vyktų pastovių NATO sausumos kariuomenės bazių statyba. Ir tuo metu Lietuvos URM vadovas pareiškia, jog būtent Rusija provokuoja regione karinę įtampą ir skuba militarizuoti savo su NATO pasienį. Pabaltijis laiko save civilizuoto demokratiško vystymosi pavyzdžiu, į kurį turi lygiuotis kitos buvusios tarybinės respublikos, nors prasidėjo pabaltijietiška „demokratija“ tuo, jog Latvija ir Estija nesuteikė trečdaliui savo gyventojų elementariausių teisių ir galimybės balsuoti. Ir tai jau senatvės sklerozė: nepamena, kuo neseniai užsiiminėjo.
Lietuva paskelbė informacinį ir diplomatinį karą Baltarusijos AE, klykia visai Europai, reikalaudama sustabdyti naujos atominės elektrinės statybą, vis pikčiau reaguodama į TATENA ekspertų raminimus. Čia pasireiškia senatvės marazmas: aš čia sėdžiu ant suolelio, šildau savo senus kaulelius, savo atominę seniai pramiegojau, o mano kaimynas, man matant, drįsta statyti.
Pabaltijo politikai net ne sapnuose mato „žaliuosius žmogeliukus“, tvirtina, kad virš jų, radarų nepasiekiami, skraido rusų sraigtasparniai, mato Putino atsiųstus tautos priešus ir vasarą į Rusiją poilsiauti vykusių moksleivių penktąją koloną. Toks reiškinys medicinoje vadinamas „senatviška demencija“, o liaudyje — marazmu.
Iš čia begaliniai patirtų kančių ir pastovios priespaudos prisiminimai, o taip pat nesibaigiančios pretenzijos Rusijai už viską, o ypač — už „sovietinę okupaciją“. Taip elgiasi irzlus ir senstantis pensininkas, kuris jau nieko neplanuoja ir nesuvokia dabarties realijų, tačiau įsikibęs laiko atmintyje visas praeities nuoskaudas.
Lietuva, Latvija ir Estija — būtojo laiko tautos: jų oficialios ideologijos pagrindas — „jeigu“. Jeigu nebūtų žiauriai puldinėję kryžiuočiai, jeigu nebūtų egzistavusi Lietuvos ir Lenkijos Liublino unija, ir, svarbiausia, jei ne „sovietinė okupacija“... Tai būtų buvęs gyvenimėlis! Tada būtų gyventa kaip Skandinavija ir, žinoma, kaip Danija, Švedija ir Suomija.
Galima jų paklausti: kodėl gi dabar negyvenate kaip Švedija ir Suomija, o gyvenimo lygis jau be „sovietinės okupacijos“ vis labiau atsilieka nuo Skandinavijos? Galima paklausti: jeigu jūs norėjote gyventi kaip Suomija, tai kodėl nesielgėte kaip ši šalis? Turėdami ryšius su galinga Rusijos rinka jūs turėjote galimybę praturtėti, o būdami tarptautinėje arenoje neutralūs galėjote pelnyti ir Vakarų, ir Rytų pagarbą kaip tarpininkės tarp Rusijos, JAV ir Europos. Būtent taip elgdamasi Suomija, į kurią jūs norite lygiuotis, ir tapo viena turtingiausių ir gerbiamų pasaulio šalių.
Apie tai būtų galima paklausti, bet ar reikia klausti? Ar verta varginti senstantį ir ligotą žmogų? Jis vis tiek nenorės nieko girdėti.
Optimalus sąveikos su Pabaltiju variantas — netrukdyti šioms šalims mirti, nekreipti dėmesio į jų senatvišką paikumą ir neužsikrauti sau atsakomybės už būsimų senelių namų išlaikymą.
Rusija pastaraisiais metais santykiuose su Lietuva, Latvija ir Estija taip ir elgiasi. Begalinius rytų kaimyno palyginimus su Trečiuoju reichu, jo vadinimus „teroristine valstybe“, pirmųjų Pabaltijo šalių asmenų pareiškimus, jog Rusijos prezidentas yra paranojikas — visą šį šunų prie Baltijos krantų lojimą Maskva paniekinamai ignoruoja. tik rusų kroviniai patyliukais persikelia iš Pabaltijo šalių uostų į savuosius, o pabaltijiečių pieno, mėsos ir žuvies konservų gamintojai bankrutuoja praradę rytų rinką.
Strategiškai Rusija, sąmoningai pamiršdama Pabaltijį ir išbraukdama Lietuvą, Latviją ir Estiją iš pasaulio užsienio politikos vaizdo, vien tik išlošia. Jeigu šiandien Maskva neturi rimtų santykių su Pabaltiju, vadinasi rytoj jai nereikės sodinti jį sau ant sprando ir maitinti, palaikant savo donoro krauju jo vargingą egzistavimą.
Todėl kad Pabaltijo šalių demografinė katastrofa virsta šiaip katastrofa: jau sekantį dešimtmetį Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų ir darbo rinkos struktūrų deformacija iš esmės pažeis dabartinį stabilų ir ramų Pabaltijo respublikų egzistavimą.
Lietuva, Latvija ir Estija katastrofiškai praranda ekonomiškai aktyvius gyventojus. Darbingi ir mokesčius mokantys piliečiai išvyksta iš šių šalių. Praeis keleri metai, ir Pabaltijyje beliks tik biudžetininkai ir pensininkai. O iš kokių šaltinių bus mokamos pensijos, jei dauguma mokesčių mokėtojų išvyks? Be to, regionas pajus paaštrėjusį deficitą specialistų, pajėgių palaikyti socialinės infrastruktūros egzistavimą: iš Pabaltijo rekordiniai tempais skuodžia kvalifikuoti darbuotojai, tame tarpe ir gydytojai.
Tokiai situacijai besiklostant, kai rekordinės depopuliacijos ir „demografinės duobės“ pasekmes Lietuva, Latvija ir Estija pajus visu pilnumu, šios šalys fiziškai nesugebės egzistuoti. Ir tada jau nepadės tuščių puodų eitynės, bado streikai, alkstančiųjų susideginimai ir praradusių medicininę pagalbą pensininkų maldavimai — prireiks ne dabartinių eurofondų dotacijų, sudarančių tik iki ketvirtadalio Pabaltijo respublikų BVP.
Tada kalba eis apie visišką Pabaltijo išlaikymą. Tada reikės šių šalių teritorijose paskelbti visavertę gelbėjimo operaciją, skirti humanitarinę paramą, kuri reikš pensijų senukams išmokėjimą užsienio šalių sąskaita, gydytojų ir kitų kritiškai reikalingų specialistų įvežimą, kuriems teks mokėti daugiau, nei Vokietijoje, nes, priešingu atveju, jie nesutiks ten dirbti.
Ir kas gi užsiims tokia tarptautine labdarybe? Kas pasodins sau ant sprando milijoninę nuskurdusią teritoriją? Rusijos ir Baltarusijos laimei — ne jos. Pabaltijis per ketvirtį potarybinio amžiaus ryžtingai nutraukė visus ryšius su Rytais, paskelbė ten gyvenančius „juodnugariais“, o save — neatskiriama Vakarų dalimi. Na, o jei jis jų neatskiriama dalis, lai Vakarai jį ir gelbsti.
Lai Europos senelių prieglaudą maitina ir perpila jai kraują Vokietija, JAV, Lenkija, Suomija — bet kas, tik ne „okupantų palikuonys“. Tiesa, šios šalys gali pareikšti to nedarysiančios — jei esą Pabaltijis nepateko į globalią rinką ir nesugebėjo išgyventi jų liberaliniame laisvame pasaulyje, tai jo problemos. Tada mirti Pabaltijui teks ne ilgai ir be skausmo, o skausmingai ir greit. Orios ir tylios europietiškos senatvės nepavyks sulaukti.
Tačiau iš tiesų tai bus Pabaltijo problemos. Ne Europos, ne Amerikos ir jau tikrai ne Rusijos.