Politika Politika

Putino ataka „istoriniame fronte“ nugąsdino Lietuvą

Vaizdo šaltinis: kremlin.ru
 

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad Rusija pastaruoju metu visomis išgalėmis stengiasi perrašyti istoriją. Taip griežtai Lietuvos lyderis reagavo į paskutinį Putino pareiškimą, kad Antrąjį pasaulinį karą išprovokavo ne Molotovo–Rybentropo paktas, o Europos šalių nuolaidžiavimas Hitleriui. Manoma, jog šios Pabaltijo respublikos valdančiuosius sluoksnius nugąsdino Rusijos prezidento kontrpuolimas „informaciniame fronte“: tokiai šaliai, kaip Lietuva, sukurtai visiškai sufalsifikavus istorinius faktus, nepriimtina mintis, kad gali būti peržiūrėti jos fundamentalūs mitai.

„Pastaruoju metu Rusija visomis išgalėmis stengiasi perrašyti istoriją. Vienas iš tokių pavyzdžių — Molotovo–Rybentropo pakto slaptųjų protokolų įtakos Europos istorijai liguistas neigimas, — savo Facebook puslapyje parašė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. — Šie slapti nacistinės Vokietijos ir komunistinės Tarybų Sąjungos susitarimai nulėmė vėlesnę Pabaltijo šalių okupaciją.“

Visa tai parašyti Lietuvos prezidentą paskatino fenomenalus Rusijos prezidento aktyvumas „istoriniame fronte“. Tradiciškai kasmet vykstančios spaudos konferencijos metu Putinas papasakojo, jog daug metų studijavo istorinius šaltinius ir dabar rašo straipsnį apie tai, kaip Europos šalių lyderiai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bendravo su Hitleriu ir stengėsi jo apetitą nukreipti link Tarybų Sąjungos. Būtent ši išprotėjusio fiurerio kurstymo, nuolaidžiavimo ir agresijos prieš Rusiją provokavimo politika ir tapo pagrindiniu Antrojo pasaulinio karo detonatoriumi. O plačiai nuskambėjęs Molotovo–Rybentropo paktas ir praėjus 80 metų sukelia „europoietiškų partnerių“ įniršio priepuolius, jaučiant, jog tarybinė diplomatija juos įveikė patį paskutinį momentą.

Putinas davė suprasti, kad jam asmeniškai principo reikalas sudėlioti šiuo klausimu visus taškus virš i, ir istorinės tiesos įtvirtinimas nuo šiol bus pagrindinis Rusijos užsienio politikos prioritetas.

Jau kitą dieną po spaudos konferencijos Rusijos lyderis palietė kovos su istorijos falsifikavimu temą NVS samito metu. Buvusių tarybinių respublikų vadovams, susirinkusiems aptarti ekonomikos klausimų, išsamus pasisakymas apie tai, kaip buvo įtvirtinamos Hitlerio pozicijos, tapo perkūnija iš giedro dangaus.

Putinas davė suprasti, jog Rusijai dabar svarbiausia — istorinė politika. Ne nafta, ne dujos, ne prekių apyvarta, ne „integracijos stiprinimas“, o Didžiosios Pergalės Didžiajame Tėvynės kare gynimas. Kremliaus vykdomas skirstymas į savuosius ir svetimus vykdomas būtent šiuo principu: į tuos, kurie kartu su Rusija pasiryžę ginti šį atminimą, ir tuos, kurie užima kitą poziciją arba prisilaiko neutraliteto.

„Istorinis Rusijos prezidento kontrpuolimas“ akivaizdžiai nugąsdino šalis, pripratusias galvoti, jog tik joms svarbiausia — istorinė politika, o Maskva taip ir siūlys joms pragmatinius santykius vietoj pokalbio apie vertybes. Įprastos schemos griūtis buvo sutikta kaip grėsmė.

Labiausiai persigando Lietuva, kurios valdančiosios viršūnėlės pirmojo asmens vardu pasipiktino, kad Putinas paskelbė karą Lietuvos politinio režimo pagrindų pagrindams — antitarybinei mitodologijai.

Gitanas Nausėda pasirinko, jo manymu, tinkamą datą: lygiai prieš 30 metų TSRS Aukščiausioji Taryba pripažino Tarybų Sąjungos–Vokietijos nepuolimo sutarties egzistavimą ir paskelbė negaliojančiais slaptuosius Molotovo–Rybentropo pakto protokolus. Lietuvos prezidentas tuo bando kažką įrodyti, pats nesuprasdamas, ką.

Rusija ir po 30 metų neneigia, jog egzistuoja Tarybų Sąjungos–Vokietijos nepuolimo sutartis, ir nelaiko jos pasirašymą pasididžiavimo pagrindu. Esmė kitur: Maskva daug metų stengėsi suformuoti antihitlerinę koaliciją, tačiau Vakarų šalys viena po kitos siekė suokalbio su naciais ir pasirašinėjo su Trečiuoju reichu nepuolimo sutartis, tikėdamosios jo apetitą nukreipti link Tarybų Sąjungos.

Protokolo nuotraukose Hitleriui džiaugsmingai šypsosi Didžiosios Britanijos premjeras Čemberlenas ir prancūzijos premjeras Deladje, Bulgarijos caras Borisas ir Lenkijos maršalas Pilsudskis. Tik nėra Stalino su Hitleriu nuotraukos, nes TSRS iki paskutiniųjų iki Antrojo pasaulinio karo pradžios vadino nacių režimą visišku blogiu, o pastarasis deklaravo rusų valstybės sunaikinimą, prie ko jis buvo aktyviai stumiamas. Stalinas turėjo pasirinkimą: pasmerkti savo šalį šiam sunaikinimui arba sudaryti taktinį sandorį su blogiu, kurį jau buvo sudarę visi „apsišvietusieji europiečiai.“

Taip kad antitarybinė Antrojo pasaulinio karo mitodologija subliūkšta net be kažkokių ten archyvinių atradimų. O Rusija tuos duomenis atranda ir pristato. Lietuvos vadovybė neranda kaip paprieštarauti, ir tada milijoninį kartą pakartoja: Trečiojo reicho ir Tarybų Sąjungos atsakomybė vienoda, nacizmas lygus komunizmui, Molotovo–Rybentropo paktas nulėmė Pabaltijo šalių okupaciją.

Ir tai tuo metu, kai Molotovo paktas išties kažką nulėmė: tai Lietuvos aneksiją lenkų Vilno, kuri tapo galima pagal slaptuosius tarybų–vokiečių nepuolimo sutarties priedus.

Tačiau šiandieninis lietuviškasis Vilnius nepasakys, kad diktatorius Antanas Smetona sudarė sandorį su Stalinu ir dalyvavo „ketvirtame Lenkijos padalinime“, atsakydamas į Raudonosios armijos kontingento Lietuvoje dislokavimą. Šiandien Lietuva vaizduoja nekaltą prievartavimo auką, nors į Antrąjį pasaulinį karą įžengė kaip viena iš geopolitinių grobuonių ir pasireiškė šio karo metu žydų genocide „žygdarbiais“ kolaborantų, kurie paskui lakstė nuo VRLK (НКВД) po miškus ir, prisidengdami kova už nepriklausomą Lietuvą, terorizavo žemiečius lietuvius.

Po karo Lietuva sparčiai statė komunizmą ir pagal TSKP narių skaičių šimtui tūkstančių gyventojų tapo pirmaujančia tarp tarybinių respublikų. Vėliau respublikos VSK (КГБ) Maskvos nurodymu sukūrė Lietuvoje pirmąjį TSRS nacionalinį judėjimą persitvarkymui remti su savo agentu — Dėdule Landsbergiu priešakyje. Kai Tarybų Sąjunga pradėjo siūbuoti, šis judėjimas ėmė reikštis kaip kovojantis už nepriklausomą Lietuvą ir, siekdamas pagreitinti atsiskyrimą nuo TSRS, prie Vilniaus televizijos bokšto organizavo kruviną provokaciją.

Tokia tikroji Lietuvos XX amžiaus istorija.

Jos politinis režimas susikūrė istorinio melo pagrindu. Falsifikavimai, nutylėjimai, mitai ir istorijos perrašinėjimai.

Suprantama, kodėl dabar Lietuvos viršūnėlės sunerimo dėl Putino siekio kautis vardan istorinės tiesos. Rusijos prezidentas — ne bejėgis Lietuvos disidentas Algirdas Paleckis. Putinui nepavyks pritaikyti Baudžiamojo kodekso „okupacijos neigimo“ straipsnio. Jo nepagąsdinsi Vilniaus apygardos teismu ir į Kybartų kalėjimą neįkiši.

Ir todėl Lietuvos valdžioms belieka atitrūkti nuo pastangų, siekiant išteisinti Holokausto organizatorius, ir verkšlenti, jog ne jos, o Putinas perrašinėja istoriją.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis:
Aptarimas ()