ES nefinansuos užtvarų statybą išilgai savo išorės sienų. Apie tai, po konsultacijų su šalių – bendrijos narių lyderiais, pareiškė Europos komisijos vadovė Ursula fon der Leyen. Lukašenkos „hibridinės agresijos“ aukoms siūloma įvairi parama - nuo Frontex agentūros darbuotojų paslaugų iki humanitarinės pagalbos nelegaliems migrantams. Bet tvoros tverimui išilgai viso „paskutinės Europos diktatūros“ perimetro pinigų niekas neduoda.
„Iš tikrųjų, šia tema (tvorų tvėrimas išilgai ES rytų sienų - RuBaltic.Ru pastaba) buvo diskutuojama. Kaip žinoma, yra finansavimas iš ES biudžeto, šis finansavimas liečia ne tik įrangą, tame tarpe elektroninę techniką, dalinai personalą, bet ir infrastruktūrą. Kalbama apie taip vadinamą fizinę infrastruktūrą. Mes, kaip ir Europos komisija, taip ir Europos parlamentas, sutinkame su tuo, jog tvorų ar užtvarų su spygliuota vielą tvėrimas neturi būti finansuojamas iš ES biudžeto“, - pareiškė Ursula fon der Leyen.
Nesunku suprasti būtent kas kėlė šį klausimą.
Tvoras išilgai sienos su Baltarusija tveria iš karto trys Europos Sąjungos šalys – Lenkija, Lietuva ir Latvija. Ir jos visos, suprantama, pageidauja finansinės paramos iš Briuselio.
Dar prieš ketverius metus lietuviai pabandė tai padaryti. Tada Sauliaus Skvernelio vyriausybei kilo idėja užtverti 130 kilometrų ilgio tvorą išilgai sienos su Kaliningrado sritimi, bet Europos komisija pareiškė, jog ji „ne finansuoja tvorų ar barjerų tverimą išilgai išorės sienų“.
Panašu, jog valdantieji Lietuvos konservatoriai apie tai užmiršo. Paskubomis pradėdami tverti tvorą išilgai sienos su Baltarusija, jie akivaizdžiai vylėsi gauti papildomas dotacijas iš Europos fondų. Atsakymas buvo žaibiškas. „Europos komisija ne finansuoja tvoras. Mūsų finansavimas nukreiptas į integruotus sienų valdymo sprendimus, kurie garantuoja, jog neteisėti kirtimai neliks nepastebėti, ir kurie susiję su efektingu ir sparčiu migracijos ir prieglobsčio suteikimo valdymu“, - pranešė Europos komisijos spaudos tarnyba.
Nuo to meto Briuselis tiesiog „įkalinėja“ šią mintį į Lietuvos politikų galvas.
Europos Sąjungos atstovas vidaus reikalams Adalbert Janc dėl „smulkesnės informacijos apie barjerų idėją“ patarė kreiptis į Pabaltijo respublikų vadovybę, kadangi tai yra jų pačių iniciatyva. Kiek vėliau žurnalistai vėl paklausė jo, ar Europos Sąjunga skirs pinigų „didžiosios lietuviškos sienos“ statybai. Janc pakartojo anksčiau pagarsintą tezę: „Europos komisija nemano tikslingu finansuoti iš ES fondų užtvarų ir barjerų tverimą. Todėl šis infrastruktūrinis objektas neturi būti finansuojamas iš ES fondų“.
Lieka tik spėlioti, kodėl Vilnius nepasipiktino tokiu atsakymu. Juk tezę apie tai, kad „EK nefinansuoja tvoras“ galima lengvai paneigti. Už Europos pinigus, pavyzdžiui, buvo pastatyta Seutos siena. Ir visa tai atsitiko 1993 metais, pasibaigus „šaltajam karui“, kai Vakaruose triumfavo „atvirų sienų“ principas“...
Lietuvos pavyzdžiu nutarė sekti kaimyninės šalys, susidūrusios su nekontroliuojamos migracijos problema.
Dar 2017 metais Latvija, tarp kitko, projektavo tvorą išilgai Baltarusijos sienos. Vėliau išaiškėjo, jog šiam projektui skirti pinigai buvo išvogti, bet Krišjano Karinšio ministrų kabinetas nusprendė ištaisyti pirmtakų klaidas.
„Dabar mes galime pradėti tvoros iš spygliuotos vielos tvėrimą išilgai Latvijos -Baltarusijos sienos. Tvoros ilgis 37 kilometrai, ja užtversime pačius kritiškiausius ruožus“, - rugsėjo mėnesį informavo Latvijos Vidaus reikalų ministrė Marija Golubeva.
Lenkai dar rugpjūčio mėnesį, pranešė, jog savo jėgomis tvora užtvėrė apie 100 kilometrų. Nacionalinės gynybos ministro apipublikuotose fotografijose jokios tvoros nematyti. Matosi tik dvi eilės spygliuotos vielos spiralių, žemesnių už žmogaus ūgį. Tvirtų afrikiečių ar arabų (kaip taisyklė, būtent tokie šturmuoja ES rytų sienas) šios kliūtys tiksliai nesustabdys.
Europoje puikiai žino, jog tveriant tvoras apetitas kyla valgant.
„Didžiosios lietuviškos sienos“ statybos išilgai Baltarusijos sienos kaina pradžioje buvo vertinama 15 milijonų eurų suma. Vėliau ši suma išaugo iki 42 milijonų, o rugpjūčio mėnesį Lietuvos ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė pagarsino naują sąmatą: 150 milijonų eurų. Jei ES prisiims nors dalį šių išlaidų, tai po kurio laiko paaiškės, ginanti nuo Lukašenkos „hibridinės agresijos“ tvora turi būti aukštesnė, spygliuotoji viela – tvirtesnė, vaizdo kameros – galingesnės. Trumpai pasakius, reikia daugiau pinigų.
Briuselio reakcija dėsninga. Ursula fon der Leyen ne atsitiktinai pabrėžė, jog sprendimą atsakyti Lenkijai ir Lietuvai finansinės paramos priėmė ne kokie tai eurobiurokratai, o ES narių – šalių lyderiai. Išleisti šimtus milijonų eurų tvorų tvėrimui išilgai Baltarusijos valstybės sienos perimetro jie mano netikslingu.
Vietoj pinigų Varšuva ir Vilnius gavo tradicinį „paguodos prizą“: Europos Sąjunga pasmerkė Lukašenkos režimo „hibridinę ataką“ ir prigrasino Baltarusiją eiliniu personalinių sankcijų paketu.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda mano, jog tai didelė pergalė, esą, Europa parodė savo pasiruošimą gintis. Bet jis ir pridėjo: „Mes negalime išspręsti antrinę migracijos problemą, kol neišsprendėme pirminę, ir pirminė migracija – prie mūsų sienos“.
Kai reikalas liečia konkrečių Europos Sąjungos rytų sienų stiprinimo projektų finansavimą, Lukašenkos „hibridinių atakų“ liudytojai kažkodėl tai slepia savo galvas smėlyje. Kartu su tuo niekas nesako, jog tvora – blogas dalykas. Atvirkščiai, jau paminėtas Adalbert Janc pagyrė lietuvišką iniciatyvą: „Čia nėra nieko prieštaringo. Europa nefinansuoja barjerų tvėrimą, bet tai nereiškia, jog konkrečioje sienos atraižoje, atskiru laiko momentu toks infrastruktūrinis objektas negali būti efektyviu“.
Niekaip kitaip, kaip Lietuvos interesų nepaisymu tai nepavadinsi.
Jei Europos Sąjunga iš tikrųjų susidūrė su beprecedente „hibridine ataka“, tai kodėl iki šio laiko ji neišnagrinėjo užtvarų tvėrimo išilgai Baltarusijos sienos efektyvumo klausimą?