Politika Politika

Lietuviška „demokratija“ nusivylė lietuvius

Vaizdo šaltinis: ru.delfi.lt
 

Absoliučia Lietuvos gyventojų dauguma yra nepatenkinta demokratijos būsena savo šalyje. Tai liudija „Baltijos tyrimų“ atlikto sociologinio tyrimo rezultatai. Tokios tendencijos žymimos Baltijos šalyje nuo įstojimo į Europos Sąjungą. Tokiu būdu, šalį, kuri laiko save pagrindiniu demokratijos ir europietiškų vertybių skleidėju regione, nelaiko demokratiška jos gyventojai.

38% lietuvių laiko patenkinamu demokratijos funkcionavimą šalyje. Tų, kurie laikosi priešingos nuomonės, pagal tyrimo rezultatus yra žymiai daugiau – 52% (dar 10% nesugebėjo atsakyti į klausimą).

Kitaip tariant, birželį atliktas sociologinis tyrimas užfiksavo itin nemalonų Lietuvos vyriausybei reiškinį. 

Absoliučiai Lietuvos gyventojų daugumai neužtenka demokratijos.

Pavadinti tai naujiena sunku. „Baltijos tyrimai“ jau nebe pirmus metus atlieka visuomeninės nuomonės tyrimus Lietuvoje ir jos dėka mes žinome, kad demokratijos troškimas Baltijos šalyje jaučiamas pastoviai. Ir jį numalšinti nepadėjo net įstojimas į ES, į kurią neva įleidžiamos tik šalys su aukščiausiu politinės kultūros lygiu.

2005 metais nepatenkintas demokratija Lietuvoje buvo 61% gyventojų. 2007-2008 metais jų skaičius taip pat sudarė labiau nei pusę, o 2010-ais rodiklis pašoko iki 74%.

„Baltijos tyrimų“ pastarojo sociologinio tyrimo rezultatai atitinka pastarųjų metų tendencijas: dėl demokratijos funkcionavimo Lietuvoje problemų pasisako paprastai apie 50-60% respondentų.

Tiesą sakant, lietuvių nuomonė apie demokratiją jų šalyje žymiai pablogėjo per pastaruosius keturis mėnesius ir palyginus su praeitais metais. Nesunku atspėti, su kuo tai susieta.

Nuo kovo mėnesio Lietuvos gyventojai tikriausiai spėjo išgyventi neigiamas koronaviruso epidemijos pasekmes, o nepatenkinimo demokratija lygis čia (o tiesą sakant ir visur kitur) labai priklauso nuo ekonomikos būklės. Neatsitiktinai 2010 metų piko metu 90% respondentų žymėjo, kad reikalai šalyje klostosi vis prasčiau. Jokio loginio ryšio čia įsižiūrėti nereikia. Ryšis yra greičiau emocionalus: ekonomika grimzta į recesiją – kalta yra demokratija, kuri suteikė valdžią visokioms nedereivoms.

Kalbant apie nepatenkintų skaičiaus augimą už pastaruosius metus – čia irgi viskas pasidaro aišku. Užtenka atsiminti, koks svarbus įvykis atsitiko Lietuvoje praeitą vasarą.

Prezidento postas teko savarankiškai išsikėlusiam kandidatui Gitanui Nausėdai, kuris per antrąją rinkimų turą visiškai sutriuškino konservatorių partijos kandidatą Ingridą Šimonytę – Dalios Grybauskaitės „mažąją kopiją“. Nors Nausėda ir buvo laikomas „artimu“ landsbergiečių gretoms, rinkėjai matė jį kaip racionalesnį, blaivų ir diplomatišką politiką.

Valstybinės mašinos kapitaliniam remontui Nausėda nesiruošė iš pat pradžių, tačiau per metus Baltijos šalyje nenutiko jokių pasikeitimų (nebent normalizavosi santykiai su Lenkija, bet jie pradėjo gerėti dar Grybauskaitės kadencijos paskutiniais metais).

Iš žmogaus Nausėda pavirto politine funkcija. Jo rinkėjams tai negali nesukelti abejonių, kad demokratija Lietuvoje veikia toli gražu ne gerai.

2019 metų rinkimų rezultatai liudijo tai, kad bendruomenėje subrendo poreikis pakeičiams, kuris taip ir liko nepatenkintas. Nors formaliai visos demokratinės procedūros buvo atliktos. Kaip gi tai gali būti?

Demokratijos įvertinimo situacija europietiškoje Lietuvoje jau 16 metų kaip iš esmės nesikeičia: nepatenkintų visada yra daugiau. Pasak Baltijos politinį naratyvą tai nepaaiškinama. Bet tuo atveju, jeigu atsižvelgtumėme į Lietuvos įstojimo į ES aplinkybes, viskas paaiškėja.

Dėl „europietiškos svajonės“ šaliai teko paaukoti vertingiausią „tarybų okupantų“ dovaną – Ignalinos atominę elektrinę (IAE).

Briuselis pareikalavo sustabdyti jos veiklą.

„Europos Sąjungos reikalavimai buvo iš esmės politiniai – šalys-donorės neslėpė, kad jos tiesiog nenorėjo šalia savęs turėti valstybę, naudojančią Černobylio tipo reaktorius, kurie save susikompromitavo 1986 metais. Bet pradedant nuo 1992 ir iki 2008 metų mes pastoviai vystėme elektrinės saugumą. Ir šitiems projektams irgi buvo skiriama Europos Komisijos pagalba. Labai padėdavo Švedija ir keletas kitų valstybių. Mes darėme viską, kad saugumas būtų patikimas ir atitiktų Europos atominių reaktorių saugumą. Ir mes tai įrodėm! Deja, noras sustabdyti elektrinę buvo neįveikiamas“, - pažymi buvęs Ignalinos AE direktorius Viktoras Ševaldinas.

Ką apie tai galvojo Lietuvos gyventojai? Ignalinos AE klausimas buvo sprendžiamas per 2008 metų referendumą, kai elektrinę dar galima buvo išsaugoti. Dėl mažo rinkėjų aktyvumo referendumas buvo paskelbtas neįvykusiu, bet iš atlikusių savo pilietinę pareigą rinkėjų už Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimą balsavo beveik 90%.

Atsisakyti patikimo pigios elektros šaltinio gyventojai nenorėjo, ir tai yra nenuginčytinas faktas. Net pats Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą iš esmės buvo išniekinantis demokratijos idealų sutrypimas.

Nuo tų laikų formaliai nepriklausomos Baltijos šalys mėgaujasi butaforine liaudies valdžia, kai piliečiai gali rinktis tarp tų, kas laikysis „partijos generalinės linijos“.

Jeigu atšiaurus lyderis pradeda žaisti prieš taisykles, sistema jį „praryja“. Taip nutiko su buvusiu Lietuvos prezidentu Rolandu Paksu, kuriam ne vien tik buvo paskelbtas impičmentas, bet ir uždrausta vėl dalyvauti rinkimuose.

Tarptautiniai teismai pareikalavo iš Lietuvos šitą draudimą panaikinti, bet seimūnai vaizdingai atsisako įtraukti atitinkamas pataisas.

Pastarąjį kartą šis klausimas buvo nagrinėjamas birželio pabaigoj – balsų neužteko. Konservatoriai ciniškai siūlo nustatyti laikotarpį, po kurio buvęs prezidentas galės sugrįžti į politiką. Arba, atvirkščiai, negalės: Paksui jau 64...

Juokinga, kad jau daugelį metų Vilnius stengiasi atlikti ypatingą vaidmenį demokratinių vertybių propagandoje Rytų Europoje.

Kaip tik „Baltijos tyrimų“ sociologinės apklausos rezultatų publikacijos išvakarėse Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija apkaltino Baltarusiją atsitraukimu nuo „demokratijos standartų“. Gera, kad Lietuva niekur nepasitraukia!

Tuo pačiu metu Ministerijoje primena, kad „Baltarusijos vadovybė daug kartų viešai skelbė savo pasiryžimą įgyvendinti visas tarptautinių institucijų rekomendacijas“. Galbūt, iš pradžių pačiai Lietuvai būtų verta įtraukti į nacionalinį įstatymų leidimą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą pagal Rolando Pakso bylą?

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: