Politika Politika

Apsėsta pavyduliavimo, Lietuva nenori dalintis Estija su Putinu

Vaizdo šaltinis: lt.sputniknews.ru
 

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pasmerkė Estijos prezidentės Kersti Kaljulaid susitikimą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Maskvoje. Anot Lietuvos URM Kaljulaid elgesys ardo Baltijos šalių vieningumą, o Estijos lyderė privalėjo suderinti veiksmus su Lietuvos ir Latvijos kolegomis prieš vykstant į Rusiją. Už oficialaus Vilniaus pozicijos slypi banalus moteriškas pavydas Estijos prezidentei, kuri lygiomis teisėmis bendrauja su Putinu, kol kai kurie Lietuvos valdžios atstovai tokią galimybę yra visiškai praradę.

„Paprastai kai koordinuojame ir vieningiau veikiame, visada tai yra efektyviau, nes visada išlieka bandymai mus skaldyti ir visą laiką tikrinti Europos šalių ar Baltijos šalių vienybę“, - teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kalbėdamas apie Baltijos šalių, kurios įprastai tarpusavyje derina bendravimą su Maskva, užsienio politiką.

Estijos prezidentė to nepadarė, kuo labai įžeidė Lietuvos ministrą.

Linkevičius dejavo, kad Talinas nesuteikė jam informacijos dėl klausimų, kuriuos Kersti Kaljulaid ketino aptarti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Kas „blogiausia“, Kaljulaid neinformavo Vilnių apie savo susitikimą Kremliuje net po to, kai jis įvyko. Lietuvos ministras išreiškė viltį, kad Estijos prezidentė anksčiau ar vėliau vis gi pasidalins informacija apie susitikimą su Putinu ir paprašė jos ateityje būti atsargesnei bendravime su Rusijos lyderiu, derinti visus kontaktus su Rusija su kitomis Baltijos šalimis ir neardyti Baltijos šalių vieningumo.

Linkevičiaus pareiškimai tokie, kad „bet pasakyk kam nors, nepatikės“. Vienos šalies užsienio reikalų ministras kritikuoja kitos šalies prezidentą, dėl to, kad pastarasis nepraneša jam apie savo derybas su trečiosios šalies prezidentu. Iškart po lankymosi pas Putiną Kersti Kaljulaid turėjo keliauti į Vilnių pas Linkevičių atsiskaityti. Net į JAV ambasadą užsukti nereikėjo – Linkevičius paskui pats užeitų.

Tiems, kurie nėra susipažindinę su išskirtine lietuvių „diplomatijos“ mokykla, sunku patikėti, kad tokie priekaištai iš Vilniaus pusės – rūsti tikrovė, o ne absurdo teatras.

Tie, kurie pažįsta šią diplomatiją, iškart pasakys, kad kaip tik jos ypatybių dėka nei ponas Linkevičius, nei jo viršininkė – Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė – niekada negalės vesti derybas su Putinu, kaip tai darė Kersti Kaljulaid.

Estijos įžeistas Lietuvos užsienio reikalų ministras prieš kelis metus palygino Putiną su Hitleriu ir ragino visuotinę Rusijos diplomatinę izoliaciją. Dalia Grybauskaitė seniau vadindavo Rusiją „teroristine valstybe“ ir viešai spėliojo apie šalies prezidento psichines traumas, kai savo interviu vokiečių žurnalui pavadino Putiną „paranojiku“.

Po tokių pareiškimų šitie veikėjai neturi net menkiausios galimybės tiesioginiam dialogui su Maskva. Dar po „teroristinės valstybės“ Dalia Grybauskaitei buvo leista suprasti, kad Rusijai nei ji, nei jos atstovai daugiau nebeegzistuoja.

Estijos patirtis parodo, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai nėra visiems laikams pasmerkti. Abstraktus Lietuvos prezidentas galės susitikti su Rusijos prezidentu. Bet Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė galimybę su juo bendrauti visiškai prarado.

Lygiai taip pat abstraktus Lietuvos užsienio reikalų ministras gali vesti derybas su kolegomis iš Rusijos. Tačiau konkrečiai su Linu Linkevičiumi Maskvoje net nekalbės.

Lietuvos valdžia pati save užvarė į profesionalų rusofobų rezervaciją ir siunta iš pykčio, kad kitų šalių vadovai to nepadarė irgi ir dabar naudojasi dialogo su Rusija galimybėmis.

Įamžinimo anekdotuose verta Lietuvos užsienio reikalų ministro reakcija dėl Estijos prezidento vizito pas Putiną – banalus pavydas. Negana to, šitas pavydas – ne jo paties išgyvenamas jausmas: „siauruose ratuose“ ponas Linkevičius yra vadinamas „Jos Prakilnybės pažu“, nes visi jo pasisakymai transliuoja valstybės vadovės požiūrius.

Taigi, šitas pavydas – tiktai Dalios Grybauskaitės moteriškas pavydas. Ne jai, „geležiniai Baltijos ledi“, leistina lygiateisiškai vykdyti dvipuses derybas su Vladimiru Putinu Kremliaus rūmų Jekaterinos salėje. Jai nebelemta nieko svarbesnio už Baltijos šalių vadovų bendrų susitikimų su JAV prezidentu, Europos Komisijos pirmininku ir Vokietijos federaliniu kancleriu.

Įskriausto „pažo“ Linkevičiaus pareiškime galima įžiūrėti net „konstruktyvų pasiūlymą“: tegul mes Baltijos šalių vienybės ir saugumo vardan ir su Putinu susitiksime kartu? Bet nei jis, nei jo „matrona“ to nesulauks: į Kremlių Grybauskaitė su Linkevičiumi net su turistų grupe nepateks.

Pasirodė, tam, kad palaikyti aukščiausio lygio politinį dialogą su Rusija, visai nebūtina laikytis prorusiškų požiūrių: užtektų nesielgti negarbingai, akiplėšiškai.

Kersti Kaljulaid ne kartą pasižymėjo antirusiškais pareiškimais, bet kritikuodama Rusijos veiksmus niekada neperžengdavo “raudonosios linijos” ir nevartodavo neapykantos kalbos. Mandagus elgesys ir nulėmė tai, kad Kremliuje Kaljulaid buvo priimta su tokia pagarba, kokios neteikia Baltijos sąjungininkams Vašingtonas. Priimta kaip garbinamas oponentas. Oponentas, bet garbinamas.

Estijos prezidentės komunikacijos taktika tapo sėkminga.

Dabar NATO akyse Kersti Kaljulaid vienintelė Baltijos šalių (o taip pat jų tarpe ir Lenkijos) lyderė, kuri nesikeičiant savo “principingos pozicijos” susitinka su Putinu Kremliuje ir kviečia jį atvykti sekančiais metais į Estiją.

Toks įvaizdis sparčiai suteikia reikšmingumo Estijos prezidentei Vakarų šalių akyse. O kokios yra, lyginant su Kaljulaid, profesionalų rusofobų, kuriems priklauso ir Grybauskaitė, reputacijos? Visai neseniai artimas Grybauskaitės požiūriams į Rusiją buvęs Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius pralošė Europos Tarybos generalinio sekretoriaus rinkimus. Ir nulėmė tai priežastis, kad išskyrus kovą su Kremliumi šis veikėjas niekuo daugiau nepasižymi. O tarptautiniai biurokratijai toks “galvos skausmas” visiškai nereikalingas.

Tad ir Dalios Grybauskaitės bei jo “pažo” jokia išskirtinė sėkmė tarptautinėje politikoje ateityje nelaukia. Jie pastatė viską ant kortos, galvodami, kad Rusijos ir Vakarų santykių krizė ir Maskvos tarptautinė izoliacija truks amžinai, o jų aistringos ir pilnos neapykantos Kremliui kalbos visada bus reikalingos.

Pastatė ir pralošė. Tegul dabar liūdi vienatvėje savo numylėtame rusofobijos apkase ir nepavydi tiems, kas pasielgė daug protingiau

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis:
Aptarimas ()