„Sausio 13-osios byla“ tiriama neobjektyviai, — taip teigia pirmasis posttarybinės Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. Dėl jam nežinomų priežasčių teisėsaugininkai nebando pateikti kaltinimų buvusiam TSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui. Landsbergio nejaudina, kad ant to paties suolo su Gorbačiovu turi sėdėti jis pats ir jo bendrai iš Sąjūdžio, kurie surengė kruviną provokaciją prie Vilniaus televizijos bokšto ir priartino TSRS griūtį.
Kaltinimus Gorbačiovo adresu Lietuvos politikos „patriarchas“ meta ne pirmą kartą. 2011 metais jis pergyveno, kad Vakaruose Gorbačiovas yra gerbiamas, nors pagarbos visiškai nenusipelnė. „Iki šiol pasaulyje daugelio smegenys neprasiskalavo, kai kas mano, jog kalėjimo reformatorius buvo išvaduotojas“, — tada pasakė Landsbergis.
Pirmojo posttarybinės Lietuvos vadovo pasipiktinimas suprantamas. Jis niekada nesusitaikys su tuo, jog pagrindiniu antitarybinės epopėjos didvyriu tapo ne jis — pagrindinis politikos veikėjas pirmosios respublikos, kuri paskelbė pasitraukimą iš Tarybų Sąjungos, — o Gorbačiovas. Tame ir esmė jo užuominos. Negarbinkit „kalėjimo prižiūrėtojo“ — garbinkit mane, vaduotoją!
Nekelia abejonių, jog senukas Landsbergis galutinai įsikalė sau į galvą, kad naujoji istorija ne iki galo įvertino jo asmenybės mastą. Pyktis ėmė skverbtis per visus plyšius.
Michailą Gorbačiovą galima tik užjausti. Negi ne jis pagimdė Pabaltijyje „liaudies frontus“, kuriais rėmėsi kovodamas su konservatyviais TSKP sluoksniais? Negi ne jam dėmesingai vadovaujant tvirtėjo lietuviškasis Sąjūdis, kurį visokeriopai rėmė „pertvarkos darbų vykdytojas“ Aleksandras Jakovlevas? Ar ne jis nesiėmė jokių priemonių, kai Pabaltijo separatistai atvirai rėkė, kad TSRS, panašiai kaip Kartageną, būtina sugriauti?
Beje, pats Landsbergis pripažino, kad Gorbačiovas dvejus metus ramiai stebėjo, kaip Lietuvoje tvirtėja separatistų judėjimas, nors bet kuriuo momentu galėjo jį likviduoti.
Ir štai jis, dėkingumas. Buvo reformatorius (tegul jau ne vaduotojas), o tapo nusikaltėliu.
Savo sąsają su sausio 13-ąja Gorbačiovas, kaip žinia, neigia. „Alfą“ į Lietuvą jis esą nesiuntęs. O kas siuntė? Pagal jo versiją, tie žmonės, kurie jau nesiskaitė su šalies prezidentu ir norėjo jį pakišti, sukruvinti, primesti jam faktą. „Aš nežinau, kas vykdytojai, tačiau akivaizdu, kad be Kriučkovo ir Jazovo nebuvo apsieita“, - nedviprasmiškai pateikia užuominą Gorbačiovas.
Tuometinio TSRS gynybos ministro, maršalo Jazovo nuomonė šiuo klausimu kitokia. „Tai žmogus kareiviško ir tarybinio raugo, todėl išduoti savo vyriausiąjį vadą jis negalėjo, — interviu analitiniam portalui RuBaltic.Ru pasakojo Rusijos žurnalistė, knygos „Kas ką išdavė“ autorė Galina Sapožnikova. — Tačiau iš jo reakcijos į mano klausimus buvo galima suprasti, kad pastatyti Lietuvą į vietą jam įsakė Gorbačiovas, ir buvo priimtas nutarimas įvesti Vilniuje ypatingą stovį.“
TSRS VSK 7-osios valdybos „A“ grupės vado pavaduotojas Michailas Golovatovas taip pat tvirtina, kad įsakymas buvo gautas iš Gorbačiovo: „Vadovauti mūsų būriui, pagal Politinio biuro arba vyriausiojo karinių pajėgų vado įsakymą, galėjo tik VSK vadovas.“
Apie Gorbačiovo sąsają su tragedija knygoje „Lietuviškasis labirintas“ smulkiai rašo Lietuvos komjaunimo ir tarybinis partijos veikėjas Vladislavas Švedas, kuris „Sausio 13-osios byloje“ yra kaltinamųjų sąraše. Perfrazuosime patį Gorbačiovą: visiškai akivaizdu, kad be jo šioje situacijoje „neapsieita“.
Tačiau nereikia viskuo kaltinti tik Gorbačiovą. Pagrindinių tragedijos prie Vilniaus televizijos bokšto kaltininkų vardai seniai žinomi.
Ir pagrindinis — Vytautas Landsbergis, bekompromisinių „skyrybų“ su Maskva ideologas. Žmogus, kuriam masiškos sausio 12–13 nakties žudynės padėjo ultimatumo būdu smogti nepriklausomybės siekusių bendrų priešininkams.
Gorbačiovas suteikė jam unikalią galimybę paversti Lietuvą „tarybinės agresijos auka“. Visa kita tvarkė technika.
Mitas apie „tarybinę agresiją“ prie Vilniaus televizijos bokšto tapo vienu iš lietuviškąją nepriklausomybę remiančių bokštų. „Landsbergininkai“ tą bokštą kaip akies vyzdį saugoja jau 28 metus, užkišdami burnas visiems, kas išdrįsta suabejoti oficialia versija. Tačiau pačiam Landsbergiui to maža.
Jo nuomone, Lietuvos teisėsaugos organus „sukaustė kažkokios jėgos“. „Egzistuoja nusistatymas, o gal ir gniaužtai, apribojimai, kurių neįmanoma ištirti, - pranešė politikas pristatyme savo naujos knygos iškalbingu pavadinimu „Naujai atitirpę Sausio 13-osios pėdsakai ir mirtinai abejingas lietuviškas teisingumas“.
Tiksliau nepasakysi.
Nusistatymai ir apribojimai tiriant 1991 metų sausio įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto tikrai yra — Landsbergis žino, ką sako.
Žuvęs A.Kanapinskas ruošėsi mesti link tarybinių kariškių sprogmenų paketą, tačiau atsitiktinai susisprogdino. Argi jo įrašymas į „okupantų“ aukų sąrašą nėra nusistatymas?
Lietuvis Ignas Šimulionis buvo sušaudytas jau po mirties, jo kune buvo rastos septynios įvairaus kalibro kulkos. Kaltinti tuo specnazo ir TSRS karinių pajėgų karius – ar ne nusistatymas?
Medicinos ekspertų akte apie Loretos Asanavičiūtės mirtį pasakyta, kad tanko vikšras, kurio plotis 58 cm, paliko ant jos kūno „odos įdrėskimus, pagal formą panašius į keturkampius.“ Tuos, kurie rašė šį aktą, „nesukaustė kažkokios jėgos“?
O Lietuvos respublikinio teismo medicinos biuro viršininką A.Garmų? 1991 metų vasario 6 dieną jis pasirašė pažymą „Apie sausio aukų žūties priežastis“, kuria patvirtino, kad Romualdas Jankauskas – dar vienas žmogus, kurį esą pervažiavo tarybinis tankas, - iš tiesų jis žuvo autoavarijos metu.
Ši pažyma buvo tarp baudžiamosios bylos medžiagų, tačiau 2011 metais buvo išimta.
Kai Galina Sapožnikova išsiuntė Garmui minėtos pažymos kopiją, šis atsakė: „Aš ją matau pirmą kartą, nepamenu, kad kažką panašaus būčiau pasirašęs. Prašau daugiau manęs netrukdyti.“ Įdomu, ar jį jokios jėgos nekaustė? Nebuvo jokių gniaužtų ir apribojimų?
Akivaizdu, jog visa tai Vytautą Landsbergį tenkina. Bet kad teisėsaugininkai Gorbačiovo neapklausė — netvarka.
Šaukimą atvykti į teismą buvęs tarybinis lyderis gavo, tačiau atvažiuoti į Lietuvą atsisakė. Dalyvauti lietuviško teismo spektaklyje jis kategoriškai atsisakė net kaip liudytojas, todėl Landsbergio pretenzijų esmė nevisai suprantama.
Knygoje „Aušros purpurinės“ buvęs Lietuvos premjero pavaduotojas Romualdas Ozolas rašo, kad Landsbergio cinizmas 1991 metais neturėjo ribų. Po 28 metų mažai kas pasikeitė.
Ant teisiamųjų suolo Lietuvoje sėdi nekalti asmenys, valdžios persekioja žmones, kurie nepritaria oficialiai įvykių traktuotei, o žmogus, kuris iš tikrųjų turėtų atsakyti už 14 prie Vilniaus televizijos bokšto žmonių žūtį, viešai pareiškia: ne, vyrukai, jūs vis tiek ne viską padarėte.