Politika Politika

Migracinė krizė sukėlė Lietuvos valdžios reitingų griūtį

Vaizdo šaltinis: sputniknews.lt
 

Migracinė krizė sukėlė Lietuvos valdančios konservatorių partijos ministrų ir deputatų reitingų griūtį . Apie tai liudija Vilmorus kompanijos atliktos sociologinės apklausos rezultatai. Daugiausiai elektorato neteko būtent tie politikai, kurie aktyviausiai kovojo su Lukašenkos „hibridine agresija“. Tarp kitko, jų oponentai taip pat negali pasigirti piliečių pasitikėjimo kreditu. Lietuvoje vyrauja totalinis nepasitikėjimas politine sistema, kaip tokia.

Paskutiniai dveji mėnesiai Lietuvoje praėjo kovojant su Lukašenkos „hibridine agresija“, tai yra su nekontroliuojamu nelegalių migrantų srautu iš Baltarusijos. Visos kitos temos liko šešėlyje ir iš karto tapo nereikšmingomis. Todėl drąsiai galima tvirtinti, jog, būtent migracinė krizė įtakojo eilinės Vilmorus sociologinės apklausos rezultatus.

Atrodė, jog elektoratiniu požiūriu valdantiems konservatoriams jis gali būti dargi naudingas. Sociologai jau seniai pastebėjo, jog aštrios krizinės situacijos neretai sąlygoja veikiančios valdžios pozicijų sustiprėjimą. Žmonės laikosi tos nuomonės, kad dabar ne pats geriausias laikas vidiniams konfliktams – reikia palaikyti tuos, kurie tiesiogiai dabar stovi prie valstybės vairo.

Taip, pavyzdžiui, po 2001 m. rugsėjo mėn. 11 d. terorizmo aktų Džordžo Bušo – jaunesniojo reitingas smarkiai šoktelėjo 35 procentais (unikalus atvejis JAV istorijoje). Kuo dar galima paaiškinti, jei ne instinktiniu išbaugintų amerikiečiu noru susiburti greta veikiančio lyderio?

Žinoma, migracinę krizę Lietuvoje negalima lyginti su rugsėjo mėn. 11 d. terorizmo aktais JAV – ne tas mastas. Bet Pabaltijo respublikai tai rimtas išbandymas. Tačiau tai neskatino valdančios partijos politikų populiarumo didėjimą.

Visi pagrindiniai „migracinės epopėjos“ veikėjai neteko žymaus elektoratinių balų kiekio.

Ministrę pirmininkę Ingridą Šimonytę teigiamai vertina 29,9% apklaustųjų (birželio mėnesį buvo 39,8%), vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę - - 22,1% (buvo 33,4%), užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį - 19% (birželio mėnesį buvo 24,8%). Būtent ši trijulė visų aktyviausiai kovojo su Lukašenkos „hibridine agresija“.

Dar vienas įdomus momentas.

Tie, kurių nemaloni istorija su migrantais ypatingai nepalietė, savo reitingus išsaugojo.

Taip, pavyzdžiui, Lietuvos Socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė pasiliko su savais 49% teigiamų įvertinimų . Kauno meras Visvaldas Matijošaitis neteko tik 0,6%, o Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielson – maždaug 2,5% (tai jai nėra kritiška).

Akivaizdus dėsningumas.  

Verta išskirti Lietuvos prezidentą Gitaną Nausėdą. Jis pasilieka lietuvių personalių simpatijų lyderiu – teigiamai jį įvertino 55% respondentų. Mažiau nei birželio mėnesį, bet pakankamai tam, kad optimistiškai žvelgti į ateitį ir tikėtis būti perrinktam.

Ir bloga naujiena Gabrieliui Landsbergiui, kurį konservatoriai tikriausiai norėjo sekantiems rinkimams iškelti kandidatu į prezidentus.

Ar tai prasminga, jei pritarimo Nausėdai reitingas aukštesnis maždaug tris kartus? O po poros metų ši bedugnė gali dar pagilėti.

Tikriausiai, atsitolinimas nuo“landsbergistų“ kaip tik ir leidžia prezidentui išsaugoti teigiamą rinkėjų pasitikėjimo balansą. Jam naudinga nesusitapatinti su Šimonytės komanda, kuri, kaip kempinė, sugeria visą negatyvą.

Tarp kitko, veikiančios valdžios oponentams taip pat nėra kuo pasigirti.

Vienas iš politinės sociologijos trendų Lietuvoje – totalinis nepasitikėjimas pačia sistema, o ne tik viena valdančiąją partija.

Iš 24 politikų, kuriuos vertino respondentai, tik keturi turi teigiamą balansą. Pas visus ministrus – „minusas“, o vyriausybės vadove liaudis nepasitiki totališkai. Vilmorus vadovas Vladas Gaidys nepamena, kada iš viso taip buvo.

Ir tai rodo, jog rugpjūčio mėnesio 10 d. mitingas Vilniuje nebuvo marginalų minia, kaip tai bando parodyti Lietuvos žiniasklaida. Protestas kilo dėl rimtų socialinių motyvų.

Partiniame reitinge į pirmąją vietą įsiveržė socialdemokratai, už kuriuos pasiruošę balsuoti 15,9% rinkėjų. Maždaug tiek pat - 15,6% teikia pirmenybę Lietuvos Valstiečių ir „žaliųjų“ sąjungai (LVŽS). Konservatoriai tik treti (13,1%).

Rezultatas dėsningas, jei atsižvelgti į tai, jog valdančioji partija akivaizdžiai nesugeba valdyti. LVŽS valdė visiškai neseniai (nuo 2016 iki 2020 metų) ir taip pat be didelių pasiekimų. Todėl lyderiais išrenkami socialdemokratai, kurie po praėjusių metų rinkimų į Seimą gavo tik 13 iš 141 vietų parlamente.

Atrodo, tai buvo, kadaise galingos politinės jėgos, „gulbės giesmė“ – jos galutinis perėjimas į Lietuvos politikos „antrąją lygą“, kurios nariai gali pretenduoti tik į koalicijos jaunesniųjų partnerių vaidmenį.

Bet pirmieji konservatorių valdymo metai pasireiškė socialdemokratų reabilitavimu.

Verta prisiminti, jog 2016 metų perlamento rinkimuose „valstiečiai“ padarė tikrą elektoratinę revoliuciją. Iki to pas juos Seime buvo tik vienas deputatas – mažoritaras, o už valdžia tradiciškai kovojo konservatoriai ir socialdemokratai. Bet iškilo aiškus „naujų veidų“ paklausimas. Jį patenkino LVŽS. Ramūno Karbauskio komanda užsitikrino gyventojų simpatijas, kurie nenorėjo pasirinkimo tarp jiems vienodai įkyrėjusių partijų. Tų balsų pakako įtikimai pergalei rinkimuose.

Tikriausiai ir dabar Lietuvos visuomenėje išlieka paklausimas pokyčiams.

Tik, kad „naujų veidų“ nematyti. Tenka imtis principo: „viskas kas nauja – tai gerai pamiršta sena“.

Kaip ne keista, ilgalaikėje perspektyvoje tai naudinga tiems patiems konservatoriams. Lietuvoje tik pas juos yra galingas elektoratinis branduolys. Jų fanatiški pasiekėjai į rikimus ateis bet kokiam orui esant ir, netgi nepagalvos atiduoti balsą kam kitam.

Didžiausia, kas gresia Landsbergio partijai – tai perėjimas į opoziciją, po kurios vėl bus sugrįžimas į valdžią. Taip buvo, taip yra ir taip bus.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: