Politika Politika

Londonas ir Paryžius privertė TSRS pasirašyti sutartį su Hitleriu: nauji archyvų duomenys

Vaizdo šaltinis: pravdanews.info
 

Sukako 80 metų, kai buvo pasirašyta Tarybų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutartis, kuri labiau žinoma kaip Molotovo–Rybentropo paktas. Vakarų istoriografijoje teigiama, jog šis įvykis tapo kruviniausio žmonijos istorijoje konflikto „gaiduku“. Tačiau archyvų duomenys, pateikti internetо projekte „1939 metai. Nuo „sutaikinimo“ prie karo“, liudija kitką. Apie tai, kodėl Tarybų Sąjunga buvo priversta suartėti su Hitleriu, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo Rusijos valstybinio karinio archyvo (RVKA) direktorius Vladimiras Tarasovas.

Pone Tarasovai, parodoje matome šimtus dokumentų, tačiau RVKA ir kitų įstaigų fonduose jų, žinoma, daug daugiau. Ar galėtumėt paaiškinti, kokiu principu buvo atrenkami dokumentai ekspozicijai?

— Pradėkime tuo, jog šis 1939 metų projektas yra tęsinys kito projekto, skirto Miuncheno suokalbio 80-mečiui. Virtualiai parodai buvo atrinkta beveik dukart daugiau dokumentų nei realiai.

Mes paėmėme laikotarpį nuo 1939 metų kovo 15 dienos iki rugsėjo 23 dienos. Miuncheno suokalbio projektas kaip tik užsibaigė kovą, tai yra kalba ėjo apie jo chronologinį tęsinį. O rugsėjy Lenkija nustojo egzistavusi kaip nepriklausoma valstybė.

Visa, kas svarbiausia ir vertinga pagal šį laikotarpį ir ką pavyko surasti (mūsų archyve ir kitose organizacijose), mes atrinkome parodai. Net iš politinio Vokietijos URM archyvo pavyko gauti trūkstamų dokumentų. Tame tarpe JAV prezidento Ruzvelto telegramą Hitleriui.

Nepateko dokumentai, kurie jei ir nedubliuoja parodoje eksponuojamų, tai ir neturi šiame fone nieko svarbaus.

Kitam mano klausimui Jūs užbėgote už akių: norėjau Jūsų paprašyti išskirti porą projekto „perliukų“ — įdomiausius dokumentus, kurie, galimai, viešinami pirmąkart. Kokius dar galite prisiminti? Ir kuo įdomi minėta Ruzvelto telegrama?

— Kaip žinia, Ruzveltas iš esmės pritarė Miuncheno susitarimams ir palaimino Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos politiką susitaikant su Vokietija. Telegramoje Hitleriui jis bandė atkalbėti jį nuo grobikiškų planų, ragino visus klausimus apsvarstyti tarptautinėje konferencijoje, o taip pat išvardino 31 Europos ir Azijos šalį, kurių atžvilgiu Trečiasis reichas neturėjo imtis jokių agresyvių veiksmų.

Į tai atsakydamas Hitleris sušaukė Reichstago posėdį, kuriame faktiškai pasijuokė iš JAV prezidento pozicijos.

Pirmiausia jis liepė savo diplomatams išsiaiškinti, ar Ruzvelto išvardintos šalys įpareigojo JAV kalbėti jų vardu. Paaiškėjo, jog į jį niekas nesikreipė.

Tada pasisakymo Reichstage metu Hitleris nutraukė karinę jūrų sutartį su Didžiąja Britanija ir aštriai pasisakė prieš lenkus. Jo kalba pranašavo tolimesnius Vokietijos agresyvius veiksmus.

Jei kalbėti apie kitus dokumentus, aš ypač pabrėžčiau paviešintus Raudonosios armijos žvalgybos valdybos dokumentus.

Tai labai vertingi šaltiniai, kurie leidžia geriau suvokti, kas tuo metu dėjosi Europos kontinente. Pavyzdžiui, didelio dėmesio vertas 1939 metų kovo 23 dienos specialusis Žvalgybos valdybos pranešimas apie karinius Vokietijos pasiruošimus. Jame konkrečiai pasakyta, kokiu būdu Berlynas stiprino savo kariuomenę.

Mane labai sudomino žemėlapis-plakatas apie Vokietijos teritorijos plėtrą 1938–1948 metais. Jį naciai atvirai platino Prahoje ir Prikarpatės Rusijoje.

Tai yra Trečiasis reichas neslėpė savo agresyvių planų dešimtmečiui į priekį.

Ten aiškiai, terminais nurodyta, kaip bus plečiama Vokietijos teritorija. Ir Hitleris prisilaikė šio plano.

Rusijos ambasada Kanadoje paviešino savo portale Prancūzijos karinio atašė Maskvoje 1939 metų liepos 13 dienos raštelio kopiją. Į tai atsakydamas vienas naudotojas parašė: „Tai vienas iš daugelio rusų manipuliavimų. Tiesa tame, kad sąjunga su nacių Vokietija buvo dalimi tarybinės Rusijos dienotvarkės“. Ar įmanoma pagal dokumentus nustatyti, būtent kada „sąjunga su Vokietija“ tapo „TSRS dienotvarkės dalimi“? Ir ar išvis pridera kalbėti apie sąjungą?

— Visų 1939 metų eigoje aktyvios derybos vyko įvairiausiomis linijomis.

Iškart po to, kai Hitleris užpuolė Čekoslovakiją ir užgrobė Mėmelį (Klaipėdą), Tarybų Sąjunga pasiūlė Didžiąjai Britanijai, Prancūzijai ir Lenkijai veikti kartu.

Šie pasiūlymai, švelniai tariant, buvo paversti plepalais, nes jokių sutarčių su TSRS Europoje niekas neketino pasirašyti.

Be to, Maskva ne kartą siūlė ne kažką abstraktaus — ji norėjo sukurti visavertę sąjungą siekiant užkirsti kelią agresyviems Vokietijos kėslams. Visa tai buvo atmesta.

Parodoje mes eksponuojame daugybę dokumentų apie šių derybų eigą.

Tik įsitikinus, jog susitarti su britais ir prancūzais nepavyks, Tarybų Sąjunga persiorientavo į Vokietiją.

Buvo aišku, jog užgrobę Lenkiją vokiečiai eis prie mūsų sienų (žvalgyba pranešinėjo, jog prie to einama). Iškilo būtinybė tolyn nustumti mūsų vakarų sieną.

Jei mes nebūtume pasirašę sutarties su Vokietija, sieną būtume turėję 30 kilometrų nuo Minsko.

Iki 1939 metų liepos pabaigos Tarybų Sąjunga nesiėmė jokių rimtų žingsnių siekiant priimti Berlyno pasiūlymus, kurie buvo pateikiami ir anksčiau. Vokietija juk suprato, jog tuo metu kariauti dviem frontais (prieš Prancūziją ir Didžiąją Britaniją vakaruose ir prieš Lenkiją su TSRS rytuose) reiškė iš anksto suvokti pralaimėjimą.

Hitleriui buvo svarbu, kad jam užpuolus Lenkiją Tarybų Sąjunga laikytųsi neutraliteto. Todėl jis buvo pasiruošęs nuolaidžiauti, kas galų gale ir įvyko.

Pirmiausia kalba ėjo apie prekybinius ir ekonominius susitarimus. TSRS tai buvo svarbūs klausimai, nes iš esmės ji buvo atsidūrusi tarptautinėje izoliacijoje. Vokietijos įrenginių tiekimas tuo metu jai buvo pageidautinas.

Tačiau pasikartosiu: visa tai galėjo įvykti tik po nesėkmingų derybų su Londonu ir Paryžiumi. Tik tada Tarybų Sąjunga atsiliepė į Berlyno iniciatyvas.

Galų gale tikslas buvo pasiektas: karo pradžią nustūmėme. Tai yra galima tvirtinti, jog sutarties pasirašymas buvo naudingas ir Tarybų Sąjungai, ir Vokietijai.

Ir vis dėlto kodėl žlugo tarybų–britų–prancūzų derybos? Todėl kad Londonas ir Paryžius iš pat pradžių neketino kalbėtis su Maskva? Ar sprendžiamąjį vaidmenį atliko kategoriškas lenkų atsisakymas bendradarbiauti su „raudonaisiais“?

— Manau, teisingi abu tvirtinimai.

Derybų tarp TSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos metu vyravo nepasitikėjimas, tai jautėsi ir net nebuvo slepiama. Yra žinomas britų premjero Čemberleno pasisakymas: „Aš greičiau atsistatydinsiu, nei kalbėsiuos su Tarybų Sąjunga“. Ir susirašinėdamas su seserimi jis atmetė bet kokią susitarimo su Maskva galimybę. Prancūzijos politika buvo kaip Didžiosios Britanijos.

Šiose šalyse buvo žmonių, kurie mąstė racionaliai ir suprato, jog tik bendri su TSRS veiksmai padės pasiekti kokių nors teigiamų poslinkių santykiuose su vokiečiais. Tačiau elito politika buvo kitokia. Iš Tarybų Sąjungos buvo reikalaujama vienpusių įsipareigojimų, o taip elgtis ji, žinoma, negalėjo.

Lenkija taip pat įtakojo įvykius. Ji jokiomis sąlygomis nesutiko praleisti per savo teritoriją Raudonosios armijos.

Visa tai ir trikdė tarybų–britų–prancūzų derybas. Tai yra iš Tarybų Sąjungos reikalavo pakilti prieš Trečiąjį reichą, į ką Maskva atsiliepdavo logišku klausimu: „Kaip mes galime tai padaryti, neturėdami su Vokietija sienos?“

Reikėjo praeiti Lenkijos teritoriją. Varšuva to nenorėjo girdėti. Pagrindinio rusofobo vaidmenį, manau, tuo metu atliko Lenkijos užsienio reikalų ministras Juzefas Bekas.

Tuo metu faktiškas šalies lyderis maršalas Ryde-Smigly taip pat sakė, jog Hitleris lenkų priešas, tačiau jis bent jau europietis.

Ir šiaip esą su vokiečiais galima kalbėtis. O Tarybų Sąjunga — barbarai, su kuriais neįmanomi jokie susitarimai.

Aš suprantu, kad Londonas ir Paryžius ir nesistengė jų kitaip nuteikti?

— Bandė. Įvairaus aktyvumo derybos dėl bendrų veiksmų vyko nuo 1939 metų pavasario. Britai ir prancūzai iki paskutiniųjų stengėsi įtikinti lenkus.

Tik rugpjūčio 25 dieną, po Tarybų Sąjungos–Vokietijos pasirašyto nepuolimo pakto, pavyko išgauti iš Lenkijos gana miglotą formuluotę, jog esant tam tikroms galimybėms ir sąlygoms būtų galima apsvarstyti klausimą dėl bendrų veiksmų su TSRS. Tačiau traukinys jau buvo išvykęs. Veiksmų logika nukrypo pagal kitą scenarijų.

Į Hitlerio „sutaikinimo“ problemą dabartiniai istorikai žiūri įvairiai. Kai kurie mano, jog Versalio taikos garantai tiesiog suklydo — pasirinko neteisingą elgesio liniją, „pražiopsojo“ monstro atsiradimą. Rusijos ekspertų tarpe vis dažniau girdisi tezė apie tai, jog Vakarai tikslingai vedė Hitlerį prie TSRS sienų. Kurią versiją iš šių patvirtina archyvų duomenys?

— Archyvai patvirtina, jog vakarų šalys išties bandė nukreipti Hitlerio agresiją į rytus. Tai patvirtina Raudonosios armijos žvalgybos duomenys, agentūros informacija, įvairių diplomatų pokalbių įrašai. Beje, mūsų vakarietiški partneriai viso to ir nesistengė nuslėpti.

Žinoma, jie suklydo vertindami Hitlerio galimybes.

Logika buvo sekanti: jeigu jau nepavyks Hitlerio sutaikinti, lai jis braunasi į rytus.

Istorija vaizdžiai parodė, ką gali sukelti tokia politika.

Nusistovėjo nuomonė, jog Molotovo–Rybentropo paktas tapo triuškinančiu europietiškos (visų pirma britų) diplomatijos pralaimėjimu. Britai nesitikėjo, kad Maskva ir Berlynas gali pasirašyti nepuolimo sutartį?

— Sutinku. Britų ir prancūzų diplomatija patyrė smūgį. Ir Londonas išties netikėjo, kad Berlynas gali susitarti su Maskva. Nors Vakaruose buvo aukšto rango žmonių, kurie įžvelgė galimybę tarybų–vokiečių susitarimo, prie kurio prives Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos politika. Pavyzdžiui, Prancūzijos karinis atašė Maskvoje Opost Palas.

Mes neturėjome pasirinkimo, reikėjo tenkintis protingu kompromisu su Hitleriu.

Tai buvo savo nacionalinių interesų gynimas, ką vėliau pripažino daugelis vakarų politikų. Winstonas Čerčilis rašė, jog Stalino vietoje jis būtų pasielgęs taip pat.

Įdomiai į tarybų–vokiečių sutarties pasirašymą reagavo įvairios šalys.

Didžiojoje Britanijoje sutartis sukėlė paniką, apie ką pranešė mūsų ambasadorius Londone Ivanas Maiskis.

Paryžiuje buvome priversti imtis papildomų priemonių apsaugant mūsų ambasadą. O Japoniją sukrėtė politinė krizė. Japonai, kūrę planus TSRS teritorijų atžvilgiu, įvertino tarybų–vokiečių sutartį kaip smūgį į nugarą. Tai įtakojo ir tolimesnę Tokijo politiką.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis:
Aptarimas ()