Neteisminis politinės partijos „Lietuvos rusų sąjunga“ Klaipėdos skyriaus pirmininko, vietos savivaldybės tarybos nario Viačeslavo Titovo persekiojimas akivaizdžiai demonstruoja, jog Lietuvos valdžios atvirai ignoruoja demokratinius institutus ir procedūras. Tas, kuris suabejojo valstybės ideologija ir politika, vietinius nacistų talkininkus paverčiant tautos didvyriais, turi būti sunaikintas be tyrimo ir teismo.
Ko galima tikėtis iš valstybės, kurią ES pastoviai kritikuoja už žmogaus teisių pažeidimą, žiniasklaidos ir politinių oponentų persekiojimą? Tik tolimesnių kovų su kitaminčiais griežtinimo, ypač jei jie ne šiaip sau paviešina alternatyvią nuomonę, bet dar ir paremia ją plačia įrodymų baze. Išsisaugojimo instinktas ir istorinės atsakomybės baimė verčia Lietuvos valdžias imtis kraštutinių priemonių, užmirštant demokratines procedūras.
Ryškus pavyzdys — Lietuvos premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimas. Duodamas interviu „Žinių radijo“ stočiai, jis pasakė, jog deputatas Titovas, kuris „melagingai apkaltino partizanų lyderį Adolfą Ramanauską-Vanagą nekaltų civilių žmonių žudymu“, nusipelnė apkaltos. Tokiu būdu, antrasis valstybės asmuo, nepaisydamas pagrindinio teisminio principo — nekaltumo prezumpcijos, grubiai pažeidė universalų valdžių pasiskirstymo principą.
Skverneliui, buvusiam kelių policijos inspektoriui, kuris šiandien reiškia savo prezidentines ambicijas artėjančių 2019 metais rinkimų proga, prieš skelbiant tokius viešuosius pareiškimus vertėtų prisiminti, jog pagal tarptautinę praktiką valstybės valdžios turi turėti vieną nuo kitos nepriklausančias šakas: įstatymdavystės, vykdomąją ir teisminę.
Norint juridiškai pasitobulinti, premjerui reikėtų susipažinti su istorine JAV patirtimi — ten valdžių pasiskirstymo principas palaipsniui buvo įvestas į 1797 metų JAV Konstituciją. Tada Amerikos tėvai kūrėjai sukūrė ištisą „sulaikymų ir atsvarų sistemą“, kurios rėmuose teisminė valdžia sugebėjo tapti tokia, kokia yra šiandien, — nepriklausoma.
Bet kurioje ES šalyje toks Ministrų kabineto vadovo pareiškimas būtų suprastas kaip teisminei sistemai adresuotas tiesioginis spaudimas su iš to išplaukiančiais nepasitikėjimo paskelbimu ir apkalta.
Kokiu pagrindu Skvernelis daro išvadą, jog Titovas kaltas, kai išvadą po visapusiško ir objektyvaus pateiktų įrodymų tyrimo turi padaryti teismas? Šiuo atveju akivaizdžiai matomas visiškas premjero juridinis neraštingumas arba absoliutus įsitikinimas, jog teisminė sistema, kuri sergėja valstybės interesus ir neleis įsiplieksti jokiems precedentams, neklysta.
Klaipėdos deputato teisminis procesas atsidurs dėmesio centre ne tik Lietuvos susiskaldžiusios visuomenės, bet ir tarptautinės dėmesio centre. Akivaizdu, jog Titovo byla atsirado dėl atkaklaus Lietuvos valdžių ignoravimo visuomenėje egzistuojančios gilios prarajos tarp tų, kuriems nepriimtina valstybės ideologija heroizuojant nacių kolaborantus, ir tų, kurie pateisina savo tautiečius, ideologiniais sumetimais žudžiusius taikius lietuvius.
Savo ruožtu tarptautinės struktūros, besispecializuojančios Cholokaustu ir hitleriniu koloboravimu, taip pat įdėmiai stebės šio tyrimo eigą. Tokių pasauliniu mastu pripažintų organizacijų, kaip „Jad va-Šem“ ir Simono Vizentalio Centras, ekspertų parodymai teisme suteiktų šiam procesui didesnį svorį ir pasitikėjimą.
Pats faktas, kad įvyks teismas, — didelis žingsnis pirmyn kovojant prieš nacių talkininkų heroizavimą. Anksčiau to nebuvo pasiekta.
Su žmonėmis buvo aiškinamasi vengiant viešumo, kaip, pavyzdžiui, su vienu iš Vilniaus merijos vadovų Dariumi Udriu, patalpinusiu Facebooke „nepatogią“ informaciją. Valdininkas po Ramanausko-Vanago pavaldinių nuotrauka paliko socialiniame tinkle komentarą apie tai, jog jie ragino susidoroti su Lietuvos kolūkių pirmininkais ir tarybų valdžios atstovais.
„Pagal kokius kriterijus kokūkių kūrimą sulygino su nusikaltimu prieš žmoniškumą, už kurį etinės normos leidžia grąsinti mirtimi? Nejaugi todėl, kad tikslas pateisina priemones? Žudyti arba grąsinti mirtimi kolūkių kūrėjams — tai moralus poelgis? Pagal kokias etines normas?“ — klausė Udrys.
Valdininkas, žinoma, jokių atsakymų nesulaukė. Jį konservatoriai apkaltino „žeminant kovotojus už Lietuvos laisvę ir platinant tendencingas Lietuvos valstybingumo reikšmės interpretacijas savo pasisakymuose viešosiose erdvėse“. Pasekmės: atleistas iš valstybinės tarnybos pagal straipsnį „neatitikimas einamosioms pareigoms“.
Todėl šiandien Lietuvoje atsirado realus šansas iškelti šią problemą viešam aptarimui dalyvaujant tarptautinei visuomenei. Net jei vietiniai teismai, nieko nepaisydami ir pataikaudami politinei konjunktūrai, priims sprendimus, jie tuo pačiu atvers kelią į Europos žmogaus teisių teismą. Ir tada Lietuva susidurs su rimta rizika.
Jeigu Strasbūre bus nustatyta, kad Lietuva pažeidė Titovo teises, faktiškai reikš, jog ta ideologija, kuria per pastaruosius dvidešimt penkerius metus rėmėsi Lietuvos valdžia ir kurios pagrindą sudarė nacių talkininkų heroizavimas, buvo nusikalstama.
O kol kas Lietuvoje pats deputatas patiria didžiulį spaudimą. Valstybės kontroliuojama žiniasklaida veda prieš jį pastovią informacinę kampaniją. O struktūros savo ruožtu naudoja akivaizdaus gąsdinimo ir šantažo taktiką — krata namuose, darbovietėje ir mašinoje, namų orgtechnikos, elektroninių našiklių ir t.t. paėmimas. Titovą stengiamasi psichologiškai palaužti ir priversti atsisakyti savo teisminių planų.
Tai klasikinės policinės valstybės veiklos pavyzdys. O juk po neseniai įvykusio politiko užpuolimo, siekiant išvengti rimtesnių provokacijų, jam reikėtų skirti apsaugą.
Lietuvos valdžios savo veiksmais tik dar labiau kursto neapykantą ir ksenofobiją, demonstruoja akivaizdų demokratinių institutų nepaisymą, ką jau patyrė žinoma Lietuvos rašytoja Rūta Vanagaitė, besispecializuojanti Cholokaustu ir vietinių nacių talkininkų kolaboravimu. Ji taip pat buvo atsidūrusi prokuratūros taikinyje dėl Ramanausko-Vanago apšmeižimo. Pagaliau po griežtos tarptautinės reakcijos Lietuvos teisėtvarkos organai atsisakė kelti baudžiamąją bylą, „nesant nusikaltimo požymių“.
Viačeslavui Titovui taip pat teks susidurti su šiomis represijų girnomis, bet kas žino, gal, skirtingai nuo Rūtos Vanagaitės, savo teisminiu procesu jam pavyks atkreipti tikrų demokratinių šalių dėmesį į temą, kurią pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje pastoviai buvo draudžiama liesti. Ir visiškai suprantama, kodėl.