Sąjungininkai Europoje deda visas pastangas JAV dėmesio gražinimui, kurios vis mažiau dėmesio skiria Senajam pasauliui ir „Rusijos sulaikymui“ ir vis daugiau dėmesio skiria kovai su Kinija. Užtikrinti patrono iš už Atlanto dėmesį sau, toks uždavinys vienija Pabaltijo šalis ir Šiaurės Atlanto aljanso sekretoriatą. Kovoje už šeimininko palankumą jie prisikalbėjo iki to, kad pradėjo tvirtinti, jog Kinija ir Rusija – tai vienas ir tas pats, ir jų „sulaikymą“ negalima atskirti.
„JAV turi fokusuoti savo sutelktą strateginį dėmesį ne tik į vieną Ramiojo vandenyno tašką, bet ir Europos rytuose“,- sako Lietuvos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Mantas Adomėnas.
„Aš labai viliuosi, jog dabartinė JAV administracija ir Europos Sąjungos šalys neužmirš iššūkių, kuriuos sukuria Rusija“,- jį kartoja Latvijos URM vadovas Edgars Rinkėvičs.
„Su JAV mes bendradarbiaujame visuose sferose ir aiškiname jiems, kokią mes matome situaciją su mūsų regiono saugumu ir mūsų regiono problemas... Mums taip pat svarbu, kad JAV tęsia savo buvimą ir domisi įvykių Europoje vystymusi“,- kalba Estijos užsienio reikalų ministrė Ieva-Marija Lijimets.
Kyla klausimas, kas čia per kauksmas pelkėse? Ritualinė kolektyvinė rauda? Pabaltijo choras?
Tai Pabaltijo užsienio politikos žinybų vadovai maldauja amerikiečius nepamiršti savo sąjungininkų Rytų Europoje ir nesusikoncentruoti į Kiniją tuo metu, kai va, jau užpuls piktas Putinas.
Apie tai jie choru maldauja žurnalo Newsweek puslapiuose. Jaučiasi tradicijos atnaujinimas: vakarų lyderiai pabaltijiečius priima viena krūva – amerikiečių žiniasklaida ima pas juos interviu taip pat viena krūva. Numanoma, jog jokio skirtumo tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos nebėra. Jų atstovai sako lygiai vieną ir tą patį. Jie nebegali viens kitam prieštarauti: tik papildyti ir pritarinėti.
Bet reikalas netgi ne tame. „Tų, kuriuos liovėsi mylėti, pastangose visada yra kažkas tai juokingo“, - savo laiku rašė Oskar Wilde.
Baltijos šalys juokingos savo visišku supratimu, jog Amerikai jos daugiau nebereikalingos, kaip anksčiau, ir iš jų juokiamasi.
„Vertimas iš fantominės kalbos į žmonių kalbą reiškia sekantį. Daugelį metų sąžiningai atidirbant amerikietiškas direktyvas nukreiptas į rusafobiją ir prieštaraujant savo interesams, visiškai nutraukus santykius su Rusija, šie politiniai režimai labai baiminasi, jog nesugebės įsikibti į, paliekančio savo ankstesnės geopolitinės įtakos ribas, amerikietiško orlaivio sparną“, - komentavo Vilniaus, Rygos ir Talino atstovų choro koncertą žurnalo Newsweek puslapiuose oficiali Rusijos UER atstovė Marija Zacharova.
Tačiau Pabaltijo respublikoms dabar visiškai nejuokinga. Ir ne tik joms. Visi, kas yra priklausomi nuo siuzereno už vandenyno, jaučia grėsmę dėl to, jog beveik visas jo kilnybės interesas persikėlė į Ramiojo ir Indijos vandenynų regionus, o Europa ir NATO daugiau nereikalingi.
Bandoma nuostabiausiais būdais pakartotinai suinteresuoti savimi ir įrodyti Amerikai savo reikšmę.
Šiuo atveju visus kreatyvumo rekordus įveikė Generalinis NATO sekretorius Jens Stoltenberg, faktiškai pareiškęs, jog Rusija ir Kinija visumoje – vienas ir tas pats, ir „sulaikant“ Rusiją, Amerika su sąjungininkai Europoje „sulaiko“ ir Kiniją.
„Visa ta idėja dėl tiek daug skirtumų tarp Kinijos, Rusijos, Azijos-Ramiojo vandenyno regiono arba Europos [neteisinga] – tai viena didelė saugumo aplinka, ir į tai mes turime pažvelgti kartu“, - interviu Financial Times sakė Stoltenberg
Stoltenberg įsitikinęs: sąjungininkai neturi vertinti Kinijos „grėsmę“ atskirai nuo Rusijos „grėsmės“. Ir, dėl Kinijos, apie pastarąją jokių būdu negalima pamiršti.
Atsisakymas nuo Rusijos „sulaikymo“ sukels Rytų Europos šalių, kurios vertina Kremlių kaip egzistencinę grėsmę, protestus, o NATO – kaip vienintelio savo saugumo garanto – Amerikos skaitytojams įrodinėja generalinis NATO sekretorius.
Doktrina „mes sakome „Kinija“, numanome – „Rusija“; sakome „Rusija“, numanome „Kinija“, neabejotinai nauja ir originali. Tik šansai, jog amerikiečiai ja susidomės, beveik nepastebimi.
Kinijos ir Rusijos susivienijimas – pati didžiausia strateginė grėsmė amerikiečių pozicijoms pasaulyje, todėl Pekino ir Maskvos tolimesnio suartėjimo skatinimas JAV taps strategine savižudybe, savo politiką paremiant tuo, jog KLR ir RF – viena visuma.
Vašingtono veiksmai Europoje ir Eurazijoje dabar yra pašvęsti tam, kad neleisti nesusidaryti dviejų jo pagrindinių priešininkų karinei-politinei sąjungai. Dėl to ir Baideno susitikimas su Putinu, ir Viktorijos Nuland vizitas į Maskvą, ir pirmasis sankcijų nuėmimas, ir beveik demonstratyvus Ukrainos ignoravimas.
Taip, kad kreatyvi Generalinio NATO sekretoriaus idėja – tai, kaip sakoma „Dievui į langą“. Teks jiems su Pabaltiju ir toliau kreatyvinti – o tai dar globėjas iš už Atlanto galutinai užmirš, jog yra tokia Europa, o Europoje JAV turi sąjungininkų, kuriuos jos turi palaikyti.