Rusijos–Baltarusijos kariniai mokymai „Vakarai-2017“ užsibaigė sėkmingai. Apokaliptiniai visokiausių analitikų, „ekspertų“ ir į prezidentę Dalią Grybauskaitę, Lietuvos krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį ir jų konservatorišką svitą panašių politikos rėksnių scenarijai apie galimą Pabaltijo šalių užgrobimą, Pabaltijo teritorijų „aneksiją“ ir „karo su Vakarais pradžią“ nepasiteisino, tačiau užmiršti viso to neverta.
Grybauskaitės, Karoblio, buvusios krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės, konservatorių Landsbergio, Kaškonio, Kubiliaus, Pavilionio ir daugelio kitų pareiškimus galima vertinti tik kaip melą. Kurstant antirusiškos isterijos aistras ypač pasižymėjo prokonservatoriški žurnalistai ir analitikai. Tarp jų — portalo Delfi karinis korespondentas Saldžiūnas ir „karinis ekspertas“ Karolis Zikaras.
Klaipėdos užgrobimas?
Pastarieji savo publikacijose sausio mėn. iškėlė visiškai kvailą idėją apie galimą užgrobimą lietuviškosios Klaipėdos, nes nemažą dalį jos gyventojų sudaro rusakalbiai. Būtent šis faktorius ir turėtų viską nulemti, nes esą klaipėdiečiai, kaip ir Ukrainos Donbaso gyventojai, karinio įsiveržimo atveju pasiduotų „okupantams“ ir paskelbtų „separatinę nepriklausomybę“.
Žurnalistą Saldžiūną labiausiai pykino tai, jog „Rusijos propagandistai“ pastoviai pabrėžia, kad Klaipėdą su Pajūrio regionu Lietuva savo sudėtyje turi todėl, kad šias žemes Lietuvai padovanojo Tarybų Sąjunga, nors miestas iš esmės niekada nepriklausė Lietuvos Respublikai.
Nepriklausomos Lietuvos sudėtyje Klaipėda (buvęs Mėmelis) buvo tik 1923–1939 metais.
1923 m. vietiniai lietuviai organizavo taip vadinamą sukilimą ir jėga prisijungė miestą. Tuo metu Mėmelis priklausė Tautų sąjungai, o valdė jį prancūzų administracija. Faktiškai miestas buvo Prancūzijos dalis. 1939 metais Hitleris pareikalavo, kad Lietuva grąžintų miestą Vokietijai. Lietuviai pakluso, o po karo Stalinas perdavė miestą Lietuvos TSR.
Tokiu būdu po TSRS subyrėjimo Klaipėda teisėtai liko Lietuvos, o ne Rusijos, sudėtyje.
Ir būtent šie faktai labiausiai erzina „patriotiškai“ nusiteikusius Lietuvos žurnalistus. Ypač jiems nepriimtina mintis, jog Lietuvai kažką galėjo „padovanoti“ TSRS ir Stalinas. Dar labiau jie niršta girdėdami, kai „Kremliaus propagandistai“ tvirtina, jog ir 1923 m. Lietuva prisijungė Klaipėdą ne teisėtai, o karinio įsiveržimo būdu.
Kadangi šiandien oficialusis Vilnius laiko save pasauliniu kovotoju už teisingumą ir tautų nepriklausomybę, o taip pat pagrindiniu „agresyviosios Rusijos, įsiveržusios į Ukrainą“, kaltintoju, pripažinti faktą, jog patys lietuviai mažiau nei prieš šimtmetį pažeidė visas tarptautinės teisės normas ir užgrobė visą regioną, prisidengdami vietinių gyventojų noru prisijungti prie Lietuvos, jam labai sunku.
Rusijos istorikai, žinantys prieškarinio Pabaltijo istoriją, pastoviai primena lietuviams apie ne visai teisėtą Klaipėdos prijungimą, tačiau atsakymą girdi visada vienodą: „Jūs — Kremliaus propagandistai!“
Lietuviškasis krymas
Nepaisant to, Lietuvoje dar yra žmonių, kurie nebijo žvelgti tiesai į akis ir atvirai reikšti, jog Klaipėda buvo prijungta karinio įsiveržimo būdu.
Dauguma taip vadinamo elito atstovų, kaip ir „patriotai istorikai“, šį faktą neigia ir nutyli, tačiau Klaipėdos klausimą netikėtai palietė lietuvių dramaturgas, rašytojas, aktyvus kovotojas už nepriklausomybę, Sąjūdžio narys Arvydas Juozaitis. Neseniai jis pristatė savo knygą „Klaipėdos — Mėmelio paslaptis“. Portalo RuBaltic.Ru korespondentas dalyvavo šiame pristatyme.
Iškilmingo savo knygos pristatymo metu Juozaitis pareiškė revoliucinę mintį: Klaipėdos prijungimas 1923 metais prie Lietuvos iš esmės nesiskiria nuo Krymo prijungimo prie Rusijos 2014 metais. Toks pareiškimas sukėlė publikos sąmyšį.
Tuos lietuvius, kurie dalyvavo Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos operacijoje, Arvydas Juozaitis vadina „žaliaisiais žmogeliukais“ arba „mandagiais žmonėmis“ ir lygina juos su Rusijos kariškiais, kurie 2014 metais užtikrino Krymo prijungimą prie Rusijos.
Dramaturgas paragino Lietuvos visuomenę pripažinti tai, kas tikra, ir nebijoti žvelgti tiesai į akis.
„Klaipėdos sukilimas — ryžtingas manevras lietuvių, susigrąžinusių prarastas baltų žemes. Jei būčiau tuo metu gyvenęs, būčiau taip pat prisijungęs prie tų „žaliųjų“, tiksliau — „rudųjų žmogeliukų“ — tuo metu, kai taip vadinamieji sukilėliai, kuriems vadovavo kadrinis lietuvių kontržvalgybininkas Budrys Polovinskas, slėpė savo, šaulių, mundurus po pilkais kaimiečių rūbais“, — konstatavo Juozaitis, labai nustebinęs klaipėdiečių publiką savo požiūriu ne tiek į Lietuvos istoriją, kiek į šių dienų įvykius Kryme ir Donbase.
Na, o rimti istorikai apie anuos įvykius štai ką sako: Mėmelio arba Klaipėdos sukilimas įvyko 1923 metais Klaipėdos krašte, kuris nuo seno priklausė Prūsijai, o vėliau — Vokietijai. Šio regiono gyventojų daugumą tradiciškai sudarė vokiečiai. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kuriame Vokietijos imperija pralaimėjo, pagal Versalio sutartį kraštas su sostine Mėmeliu atsidūrė Tautų sąjungos žinioje. Trejus metus miestą valdė prancūzų administracija ir faktiškai jis buvo Prancūzijos dalis.
Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės 1918 metais paskelbimo šalies valdžia ilgai mąstė, kaip prijungti šį regioną prie Lietuvos ir įgyti miestą uostą, kuris jaunai valstybei buvo labai reikalingas.
1923 metais, prisidengdami lietuviškai kalbančios Mėmelio krašto mažumos nepasitenkinimu, vietiniai lietuviai sukilo, į miestą įsibrovė 1400 „savanorių“, kurių dauguma buvo kadriniai Lietuvos kariuomenės kariškiai.
Taip vadinamas sukilimas nesulaukė rimto prancūzų kontingento, vokiečių policijos ir vietinių vokiečių pasipriešinimo. Prancūzų kariškių mieste buvo tik 250, o vokiečiai neketino padėti Prancūzijai: „prolietuvišką“ sukilimą jie vertino kaip puikią galimybę įtvirtinti savo pozicijas, susigrąžinti miestą Vokietijos sudėtin, kadangi Lietuva politine prasme buvo daug silpnesnė nei Prancūzija.
Šiuolaikiniai Lietuvos istorikai stengiasi nutylėti tą faktą, jog sukilimą aktyviai parėmė Tarybų Sąjunga, kuri buvo suinteresuota palaikyti nepriklausomos Lietuvos pozicijas santykiuose su Lenkija. Būtent todėl Prancūzija ir Didžioji Britanija susilaikė nuo karinės operacijos ir grubaus sukilimo numalšinimo, nes TSRS, gindama lietuvius, galėjo įsivelti į konfliktą.