Latvijoje praėjo stambiausios po 2009 metų finansinės krizės laikų protesto akcijos. Prieš savaitę taip pat skaitlingos akcijos praėjo Lietuvoje, kur jos peraugo į masines riaušes. Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, valdančiosios partijos ir vyriausybė fenomenaliai nepopuliarios. Po pusantrų metų socialinių-ekonominių sudrebinimų protestinis potencialas Pabaltijyje pradeda išsilieti per kraštus.
Rugpjūčio 18 dienos mitingas prie Rygos pilies – Latvijos prezidento rezidencijos – sienų surinko be mažiau 5 tūkstančių dalyvių. Šaliai, kurios gyventojų skaičius, netgi oficialiais duomenimis, jau mažesnis nei du milijonai, o neoficialiais paskaičiavimais neviršija pusantro milijono žmonių, tai milžiniškas skaitmuo. Tokio masto protesto akcijų Latvijoje nebuvo nuo 2009 metų sausio mėnesio, kai dėl finansinės krizės šalis neteko penktosios savo ekonomikos dalies.
Tada, 2009 metų pradžioje, likę be pragyvenimo lėšų žmonės iš Rygos senamiesčio gatvelių lupo grindinio akmenis juos mėtė į Seimo langus. Šį kartą viskas baigėsi taikiai: protestuojančiai apsiribojo įžeidžiančiaisiais šūkiais po Latvijos prezidento Egils Levits langais.
Už tai savaitę anksčiau Lietuvoje viskas buvo kaip prieš 12 metų Latvijoje. Vilniaus centre mitinguojantys neapsiribojo taikiu protestu, o užblokavo Seimo pastatą ir neleido parlamentarams palikti darbo vietą. Saulei nusileidus policijai minią teko išsklaidyti ašarinėmis dujomis.
Akivaizdu, jog per pusantrų ekonominės krizės ir COVID-19 pandemijos metų Pabaltijyje susikaupęs protestų potencialas pradeda kilti į paviršių.
Ir Latvijoje, ir Lietuvoje protestų priežastimi tapo privalomas skiepijimas nuo koronaviruso ir griežtos sankcijos nepasiskiepijusiems. Tačiau abiejose šalyse protestuotojai neslėpė, jog pas juos iš viso „persipildė“ ir vakcinavimo aistros – tik paskutinis lašas.
Apie visuomeninę-politinę situacija iškalbingai liudija šių šalių valdžių reitingai.
Ir Latvijoje, ir Lietuvoje jie kritiškai žemi.
Latvijos pezidento Egils Levits, po kurio langais vakar mitingavo protestuojantys, anti-reitingo skalė siekia 60 procentų. Pas Lietuvos prezidentą Gitaną Nausėdą situacija daug geresnė – juo pasitiki 55 procentai elektorato. Tačiau politinė prognozė Lietuvai blogesnė, nei Latvijai, kadangi ten masinį nepasitenkinimą didina Nausėdos kanceliarijos politinė kova su vyriausybę, kur valstybės vadovui bando „iškrėsti šunybę“ ir jį pakeisti URM vadovu Gabrieliu Landsbergiu.
Lietuvoje ir Latvijoje ministrų pirmininkų vyriausybės ir partijos fenomenaliai nepopuliarios. Už valdančiuosius konservatorius – „Tėvynės Sąjunga –Lietuvos krikščionys demokratai“ – pasiruošę balsuoti tik 13 procentų lietuvių. Latvių „Naujosios vienybės“ reitingas iš viso kažkur tai apie 6 procentai.
Negalima sakyti, jog anksčiau šios partijos buvo populiaresnės, bet anksčiau pas gyventojus nebuvo tiek priežasčių nepasitenkinimui, atitinkamai, užteko jėgų kęsti savo netalentingą politinę vadovybę.
Dabar vyksta tai, apie ką analitinis RuBaltic.Ru portalas perspėjo dar metų pradžioje: politiniai Pabaltijo režimai rieda link legitimumo krizės.
Pabaltijo valdžios nėra adekvačios toms naujoms rūsčioms XXI amžiaus realybėms, į kurių iššūkius jos privalo atsakyti. Geriausias tam pavyzdys – migracinė krizė Lietuvoje, į kurią Lietuvos valdžia reagavo juokingai ir pasigailėtinai.
Siūlyti migrantus vežti naktimis – slapta nuo vietinių, kad jie neblokuotų kelių. Ir čia pat projektuoti pabėgėlių laikino 40 tūkstančių žmonių apgyvendinimo stovyklą, ir natūralų apylinkės miestelių ir gyvenviečių gyventojų pasipiktinimą tokia invazija įtarinėti „antivalstybinės veiklos“ ir „hibridinio karo“apraiška.
Nenuostabu, jog taip elgiantis liaudis nesusiburs aplink valstybę. Atvirkščiai, pagrindinių Lietuvos vyriausybės figūrų, šiais mėnesiais informacinėje erdvėje asocijuojamųjų su migracijos epopėja, dėl jos padarinių reitingas griuvo 10 procentų.
Pažymėtina ir tai, jog parlamentinėje Latvijos Respublikoje liaudies pasipiktinimo epicentre atsidūrė nieko nesprendžiantis, niekam neįtakojantis, ir už nieką neatsakantis prezidentas Egils Levits. Po jo, o ne po Seimo ir Ministrų kabineto langais aidėjo įžeidžiantys šūkiai. Kaip matyti, latvius ypatingai erzina, jog sunkiais laikais jų valstybės vadovu skaitosi absurdiškas žmogus, kuris bejėgiškai juokauja, kad tie, kurie iki Naujųjų Metų mirs nuo koronaviruso, nesulauks Kalėdų.
Pagrindinė Pabaltijo respublikų bėda tame, kad tokiems absurdiškiems personažams ten nėra alternatyvos.
Alternatyva – tai tokie patys absurdiški personažai, kurie dabartiniu metu yra opozicijoje. Jų reitingas nedaug ką aukštesnis už valdžios reitingą, bet artimiausius rinkimus laimės jie – paprasčiausiai todėl, jog nespėjo taip įkyrėti, kaip įkyrėjo valdžia.
Pilnavertę opoziciją, tai yra, realią alternatyvą esamam šalies raidos kursui, Pabaltijo šalyse jau seniai sutriuškino. Dėl to ir cirkuliuoja politinės infuzorijos, nesugebančios deramai atsakyti į laiko iššūkius.
Todėl Latvijoje ir Lietuvoje įvykę mitingai – ne paskutiniai.
Sukėlusios masinius protestus pamatinės priežastys nepašalintos, ir sušvelninti jų aštrumą gali tik Pabaltijo sugrįžimas į nerūpestingą gyvavimą iki krizės, būnant visiškoje JAV ir ES globoje ir dosniai palaikant jų valdymą iš išorės.
Bet iš Pabaltijo kompozitoriaus dainos žodžių mums žinoma, jog gyvenimą neįmanoma pasukt atgal.
Todėl vangi visuomeninė-politinė krizė Pabaltijyje bus tęsiama.