Baltijos šalys susidūrė su sisteminiu savo iniciatyvų ignoravimu Europos Sąjungoje. Visi Baltijos valstybių pasiūlymai pradedant ES plėtra ir Ukrainos parama ir užbaigiant nuosavų infrastuktūros projektų vystymusi prieštarauja naujam europietiškam kursui link jėgų ir lėšų ekonomijos. Baltijos šalys atkakliai sugalvoja, kam išleisti svetimus pinigus, o Europos Sąjunga valdančios valstybės-donorės lygiai taip pat atkakliai leidžia suprasti, kad jos savo pinigus švaistyti nesirengia.
Neseniai Lietuva išreiškė pritarimą tolimesnei Europos Sąjungos plėtrai ir paragino priimti į „Europos šeimą“ Albaniją ir Makedoniją.
„Mes turime atsižvelgti į kandidatų lūkesčius ir atliktus darbus. Abi šalys parodo, kad yra ES ištikimi partneriai, nuosekliai derina savo politiką su ES bendra užsienio politika bei bloko saugumo politika, o Albanija dar nuo 2009 metų priklauso NATO“, - teigė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir išreiškė viltį, kad kovo mėnesį Briuselyje priims sprendimą pradėti derybas dėl Albanijos ir Šiaurės Makedonijos įstojimo į Europos Sąjungą.
Lietuvos giedras eurooptimizmas yra tiesiog fenomenalus, ypač atsižvelgiant į tai, kad žvalų pasiryžimą Balkanų respublikų eurointegracijai Vilnius išreiškė tuo pačiu metu, kai kilo isterikos dėl ES dotacijų Lietuvai sumažinimo.
Europos Sąjunga praranda 75 milijardus eurų dėl Didžiosios Britanijos išstojimo, bet Baltijos politikų tai nekiek nesutrinka. Jie lyg nieko nebūtų atsitikę siūlo išsaugoti ir plėtoti savo šalių dotavimą, o dar priimti į ES visai nepadoriai skurdžias Albaniją ir Makedoniją, kad Europos Sąjungos regionų vystymosi išlyginimo politika būtų pritaikyta ir joms.
Duok „Naujajai Europai“ laisvę, ji ir Ukrainą su Moldaviją tuoj pat priims į ES, kad rumunų ar latvių skurdas „Europos šeimoje“ atrodytų nedidelis palyginus su ukrainiečių ar moldavų. Kur rasti pinigų jų integracijai – klausimas ne Rytų Europai. Jinai tų pinigų vis vien neturi.
Sugalvoti, kam išleisti svetimus pinigus – lengva ir malonu. Bet čia finansiniai optimistai iš Europos periferijos anksčiau ar vėliau susiduria su nauja rūsčia realybe.
Europos Sąjunga ir jos stambiausios valstybės-narės nuolat atmeta Baltijos šalių „pageidavimus“, atstumia bet kurias jų iniciatyvas kaip dėl kitų taip ir dėl savęs finansavimo.
Praeitais metais Albanijos ir Makedonijos klausimu prieš tolimesnės ES plėtros pasisakė Danija, Prancūzija ir Olandija: šalys-donorės, kurios pagrįstai įtarusios, kad joms tą plėtrą ir teks apmokėti.
Emanuelis Makronas tada visiškai atvirai paaiškino savo prieštaravimus prieš ES plėtrą į Vakarų Balkanus: „Kaip aš paaiškinsiu savo piliečiams, kad antros šalies, iš kurios gauname labiausiai politinio prieglobsčio prašymų, atstovai, yra žmonės atvykstantys iš Albanijos?“
Su Ukraina situacija atrodo visai negražiai. Visi Lietuvos projektai dėl Europos bendros finansinės paramos šaliai virto niekais. Tarkim, „Maršalo planas Ukrainai“, pagal kurį buvo siūloma susidėjus skirti Kijevui 50 milijardų eurų europietiškų reformų įgyvendinimui. Vakarų „vyresni bičiuliai“ net neatkreipė dėmesio nepaisant įkyrų eks-ministro-pirmininko Andriaus Kubiliaus pastangų.
Pačiai Ukrainai kaskart, kai šalis demonstruoja savo eurooptimizmą, leidžia suprasti, kad klausimas dėl Kijevo integracijos į ES nesvarstomas. Ir niekada nebuvo, lygiai taip pat kaip ir kitų postsovietinių respublikų, ES „Rytų partnerystės“ programos narių, atžvilgiu.
Kol Baltijos šalys atsisako pripažinti naują realybę, kurioje europiečiai nebeišleidžia šimtus milijardų ES plėtrai ir naujų rytų teritorijų įsisavinimui, Europos Sąjunga lėtai, bet užtikrintai atima pinigus iš jų pačių.
Lietuva, Latvija ir Estija viena po kitos rašo kolektyvinius laiškus Briuseliui, prašydamos atkreipti dėmesį į geležinkelio Rail Baltica sunkią padėtį. Pastarosios paleidimas į eksploataciją ir taip atidedamas jau kelius metus iš eilės, o be greitosios „piniginės“ pagalbos projektas iš vis gali būti uždarytas. Kad nepridaryt sau gėdos, „amžiaus statybai“ reikia skirti papildomą Europos finansavimą.
Bet Europos Sąjunga veikia atvirkščiai ir dar ketina sumažinti jau paskirtą Rail Baltica projektui biudžetą.
Panašios situacijos beveik su visais stambiais infrastruktūros projektais kuriems iki šiol buvo skiriamos ES lėšos. Baltijos šalių išstojimas iš BRELL (Baltarusija – Rusija – Estija – Latvija – Lietuva) energetinio žiedo dabar abejotinas dėl ES struktūrinių fondų mažinimo. Lietuvos SGD terminalui, iš pradžių planuotam kaip priemonė ES fondų pinigams išsiurbti, nebuvo skirta nei vieno eurocento iš Briuselio.
Pats grėsmingas signalas Vilniui, Rygai ir Talinui – tai, kad finansinės paramos iš turtingų vakarų bičiulių išprašymui liaunasi veikti „rusų grėsmės“ tema, remiantis kuria Baltijos šalys nulėmė savo narystę Europos Sąjungoje ir NATO.
Europos Sąjungos karinio mobilumo programos, pagal kurią buvo numatyta transporto infrastruktūros plėtra sparčiam kariuomenės perkėlimui prie ES išorės sienų, biudžetas vos už kelis kartus buvo sumažintas nuo 6,5 milijardų eurų iki... nulio. Programos galutiniais naudos gavėjais ir kartu jos pagrindiniais lobistais buvo Lietuva, Latvija ir Estija.
„Karinio Šengeno“ esmė buvo kelių iki Baltijos šalių bei jų teritorijose statyba ir remontas, kad Rusijos agresijos atveju NATO tankai greitai atvyktų į pagalbą „Baltijos sesėms“.
Bet realybėje paaiškėjo, kad net tokiam „šventam tikslui“ kaip Baltijos gynyba nuo Putino tapusi žiauriai šykšti Europos Sąjunga pinigų duoti nepageidauja. Pasirodė, gobšumas taip užvaldė Vakarų Europos ES donorėmis, kad jeigu Putinas iš tikrųjų nuspręs užgrobti Estiją, Latviją ir Lietuvą, jos tik pasidžiaugs. Juk tai dar didesnė ekonomija...