Rusijos vadovybė iškėlė stambiausiems pervežėjams politinį uždavinį: nuo 2020 metų visi be išimties Rusijos kroviniai turi aplenkti Pabaltijo uostus. Po to, kai Pabaltijis liks be Rusijos krovinių, Lietuva, Latvija ir Estija pilnumoje patirs demografinės katastrofos pasekmes: jaunimo ir kvalifikuotų specialistų emigracijos, gimstamumo mažėjimo ir kritiško pagyvenusių žmonių skaičiaus augimo. Už demonstratyvaus oficialios Maskvos abejingumo Pabaltijo atžvilgiu slypi paprasta ir konkreti strategija Lietuvos, Latvijos ir Estijos atžvilgiu: nesikišti į Pabaltijo įvykius, netrukdyti vietinėms viršūnėlėms žudyti šias šalis savo beprotiška politika ir neduoti lietuviams, latviams ir estams galimybės išsigelbėti Rusijos išteklių sąskaita.
Buvęs Rusijos prezidento Administracijos vadovas, specialus Vladimiro Putino atstovas ekologijos ir transporto klausimais Sergejus Ivanovas, kalbėdamas stambiausių Rusijos pervežėjų pasitarime, iškėlė valstybinės svarbos uždavinį: visi šalies kroviniai, perkraunami Pabaltijo uostuose, nuo 2020 metų turi juos aplenkti. Nė vienas rusų krovinys šio dešimtmečio pabaigoje neturi pasiekti Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
Prieš savaitę kompanijos „Transneft“ prezidentas pranešė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, jog Rusija tęsia eksportuojamų naftos produktų perorientavimą iš Pabaltijo į savo krovininius uostus Leningrado srityje. „Vykdydami vyriausybės pavedimą, mes perorientuojame krovinių srautus iš Pabaltijo uostų: Ventspilio, Rygos — į mūsų Baltijos uostus — tai Ust-Luga ir Primorskas, o taip pat Novorosijskas, — pranešė Tokarevas. — Jeigu pernai ten (Pabaltijyje — RuBaltic.Ru pastaba) buvo perkrauta apie 9 mln tonų naftos produktų, tai šiemet — 5 mln tonų. Iki 2018 metų, artimiausiais metais, mes sumažinsim krovinių į Pabaltijį srautą iki nulio. Apkrausime savo uostus, tam yra visos galimybės“.
Kalba eina apie kryptingą valstybinę Rusijos politiką: atimti iš Pabaltijo šalių bet kokią galimybę uždirbti ir nors šiek tiek pakelti savo ekonomiką ir socialinę sferą ekonominių ryšių su Rusija sąskaita.
Anksčiau šiuos ryšius naikino Pabaltijis, dabar juos sąmoningai ir kryptingai naikina Rusija. Po kelerių metų (o gal ir mėnesių) valdantysis Lietuvos, Latvijos ir Estijos elitas su nuostaba suvoks, kad pats paruošė Kremliui kovos su juo metodologiją. Pabaltijo remiamas sankcijų prieš Rusiją įvedimas netrukus gali tapti efektyviu rusų užsienio politikos instrumentu.
Nors buvo tikėtasi, sankcijos nesunaikino Rusijos, nesugriovė rusų ekonomikos ir neprivertė rusų vadovybės atšliaužti pas „vakarietiškus partnerius“, puolus ant kelių su virve ant kaklo atgailauti, kad atsisakė pripažinti globalią politinę hierarchiją. Rusija atlaikė sankcijų smūgį, rusų ekonomika nesuklupo krizės metu, lenkėsi, bet nesulūžo nuo sankcijų, rusų visuomenė lengvai prisitaikė ir išmoko gyventi sankcijų sąlygomis, o „kruvinas režimas“ nesubyrėjo — išorės spaudžiama Rusijos politinė sistema net sustiprėjo.
Humoristinis tostas „Už sankcijas!“ Rusijoje tapo realybe. Sankcijinis iššūkis verčia rusų vyriausybę užsiimti savo ekonomikos modernizavimu. Rusija pamažu realizuoja importuojamų prekių gamybos politiką, tame tarpe ir aukštų technologijų srityse. Antrame 2016 metų ketvirtyje apie mašinų ir įrenginių gamybai importo sumažinimą pareiškė kas trečia Rusijos įmonė, o 6 proc. įmonių visiškai atsisakė įrengimų importo.
Kas dėl žemės ūkio produkcijos, tai per dvejus maisto produktų embargo metus Rusija sugebėjo pilnai apsirūpinti savais produktais ir tapo viena stambiausių pasaulyje grūdų ir mėsos eksportuotojų. Dabartinėmis sąlygomis Rusija suinteresuota jai sankcijų taikymu: kol nebus galutinai restruktūrizuota jos ekonomika, sankcijos jai naudingos. Todėl apie būtinybę atsisakyti sankcijų vis garsiau kalbama vakarų šalių sostinėse, o ne Maskvoje. Todėl Europos Sąjunga šių metų vasarą pratęsė sankcijas prieš Rusiją pusmečiui, o Rusija atsakė kontrsankcijomis pusantriems metams.
Kai bus užbaigtas ekonomikos restruktūrizavimas ir atsiras galimybė atnaujinti ekonominius kontraktus su Europos Sąjungos šalimis, Rusija tai galės daryti savo sąlygomis. Kaip visiškai teisingai visus šiuos metus kalbėjo Pabaltijo politikai ir ekspertai, sugrįžti Rusijos-Europos santykiuose prie business as usual, prie prieškrizinės būklės, daugiau nebus įmanoma.
Sankcijos, kitaip išdėsčius jėgas, gali tapti efektyviu rusų užsienio politikos instrumentu.
Pagrindine sankcijų iš Maskvos pusės atsisakymo sąlyga taps Rusijos sugrįžimas prie ekonominių ryšių ne su visomis Europos Sąjungos šalimis — tai lies tik tas, kurių vyriausybės nepavertė kovos prieš „rusų grėsmę“ savo egzistavimo pasaulio politiniame žemėlapyje prasme.
Politinė konjunktūra, realizuojant tokį užsienio politikos uždavinį, klostosi puikiai. Europietiška integracija pergyvena didžiausią savo istorijoje krizę. „Naujieji europiečiai“, atsisakydami priimti bėglius, ardo „europietišką solidarumą“, „senieji europiečiai“ vis labiau nusivilia „Vieninga Europa“ ir siekia savo šalių išstojimo iš ES. Brexit‘as įrodė, jog išcentrinės nuotaikos didžiausiose Europos šalyse — tai ne momentinis reiškinys, jos gali turėti labai rimtas ir labai pavojingas eurointegracijai pasekmes.
Svarbiausias ES dezintegracijos rizikos įveikimo instrumentas, kurį siūlo dauguma ekspertų, — Europos Sąjungos decentralizavimas ir sugrįžimas prie ES šalių narių suvereniteto, perskirstant įgaliojimus tarp Briuselio biurokratijos ir nacionalinių vyriausybių pastarųjų naudai. Tame tarpe Europos šalių sostinėms sugrąžinant ekonominės veiklos su užsieniu laisvę ir teisę savarankiškai vystyti prekybos-ekonominius ryšius su bet kuria šalimi — taip pat ir su Rusija.
Jeigu nugalės alternatyvus eurointegracijos krizės įveikimo scenarijus, numatantis ES centralizaciją ir jos pavertimą de-fakto federaline valstybe, kuriai vadovaus Vokietija ir Prancūzija, jis ir Rusiją tenkins. Skirtingai nei Lietuvai ir Latvijai, Vokietijos ir Prancūzijos egzistavimas tarptautinėje arenoje nesutapatinamas su šūkavimais apie „rusų grėsmę“ ir Rusijos Europoje „sulaikymą“. Abiejose šalyse, siekdamos valdžios kitų metų didžiųjų rinkimų metu, eina draugiškos Maskvai politinės jėgos. Vokietijoje — kairieji socialdemokratai, kurių lyderis Frankas Valteris Štainmajeris ne kartą pasisakė už sankcijų atsisakymą ir strateginę partnerystę su Rusija. Prancūzijoje — dešinieji „respublikonai“, kurių lyderis Nikolia Sarkozi padėjo įveikti krizę tarp Rusijos ir Europos Sąjungos 2008-2009 metais, ir kraštutinioji dešinioji Marin Le Pen, kuri pasižymi kaip didelė Putino garbintoja.
Ir su vienais, ir su kitais Kremlius lengvai ras bendrą kalbą. Po to, kai Vokietijoje ir Prancūzijoje pasikeis valdžia, Maskvai nebus svarbi JAV prezidento rinkimuose izoliacionisto Donaldo Trampo pergalė. Nors jo pergalė teigiamai atsilieptų Rusijos užsienio politikai.
Pagrindinis šios užsienio politikos uždavinys — pasiekti, kad po visaverčių ekonominių santykių su Europos Sąjungos šalimis atkūrimo Rusijai nereikėtų panaikinti sankcijas prieš Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Pabaltijo šalims visiems laikams turi būti nuleistas šlagbaumas išėjimui į rusų rinką. Politine prasme jų daugiametis buvimas rusų rinkoje buvo nenatūralus reiškinys. Dalis tų pinigų, kuriuos rusai mokėjo Latvijos valstybei ir oligarchams už savo krovinių geležinkeliu pervežimą arba latvių bankams už finansinių operacijų aptarnavimą, buvo skiriama latvių ultra dešiniesiems, raginusiems deportuoti iš Latvijos visus be pilietybės rusus užplombuotuose vagonuose. Dalis tų pinigų, kuriuos uždirbo Lietuvos pienininkystės įmonės realizuodamos savo produkciją Maskvoje ir Sankt-Peterburge, buvo skirta „lansbergininkų“ partijai, kurios nariai reikalavo izoliuoti Rusiją nuo Europos ir blokuoti bevizio režimo įvedimą tarp Rusijos ir Europos Sąjungos.
Negi sugrįžimas prie tokio business as usual gali duoti naudos Rusijai? Būtent todėl rusų diplomatija nuosekliai siekia bendradarbiavimo su Europos Sąjungos šalimis prekybos-ekonomikos srityje ne per Briuselį, o tiesiogiai per nacionalines vyriausybes. Todėl valstybinių korporacijų vadovai praneša Rusijos prezidentui, kaip vyksta logistinio srauto perorientavimas iš Pabaltijo uostų į Rusijos. Todėl artimiausias Putino bendražygis ir specialusis atstovas transporto klausimais kelia uždavinį visiškai atsisakyti rusų krovinių tranzito per Pabaltijį iki 2020 metų.
Už demonstratyvaus Maskvos abejingumo Lietuvos, Latvijos ir Estijos atžvilgiu, kurios pastaraisiais metais beveik neminimos rusų vadovybės pareiškimuose, kuriose beveik niekada nesilanko oficialūs asmenys ir kurios nepateko į paskutinę rusų užsienio politikos doktriną, slypi aiški ir paprasta Rusijos strategija Pabaltijo atžvilgiu.
Tos strategijos esmė — netrukdyti Pabaltijui numirti — nesikišti į agonijos procesą ir net nebandyti jo sulėtinti, įteikiant Lietuvai, Latvijai ir Estijai kriukį, kuris padėtų patekti į 145 milijonų rusų rinką.
Jeigu prieš ketvirtį šimtmečio strateginė partnerystė su Rusija galėjo padėti Pabaltijo respublikoms pakilti iki svajonių Skandinavijos lygio, tai sekančiais 5-10 metais rankų įkišimas į galingus rusų išteklius tiesiog išgelbėtų jas nuo žūties.
Šiandien Pabaltijo šalis vis labiau slegia demografinė katastrofa. Gyventojai iš šių šalių bėga vis sparčiau. Vien tik iš Lietuvos kas valandą (!) išskrenda 4-5 žmonės. Per dieną — 100, per metus — 35 tūkstančiai. Kasmet Lietuva praranda pusantro procento gyventojų. Praktiškai visi sugrįžę emigrantai netrukus vėl išvyksta iš Lietuvos. „Sugrįžęs emigrantas bando užsikabinti, tačiau egzistuoja šimtaprocentinė garantija, kad jis vėl išvyks į užsienį. Sistema neveikia,“ — taip aprašo katastrofišką situaciją lietuvių demografas Domantas Jasilionis.
Pagal Eurostat‘o prognozę, jau praradusi trečdalį gyventojų Lietuva artimiausiais dešimtmečiais praras dar 38 proc. gyventojų. Panaši padėtis Latvijoje; šiek tiek geresnė, tačiau taip pat kritiška — Estijoje. Tačiau svarbesnės ne kiekybinės, o kokybinės pabaltijietiškos emigracijos charakteristikos. Į Londoną ir Dubliną išskrenda kvalifikuoti kadrai: Pabaltijis praranda gydytojus, inžinierius, mokslininkus, darbininkų profesijų specialistus. Masiškai emigruoja jaunimas — Pabaltijis praranda naują kartą, krenta gimstamumas, lietuviai, latviai ir estai tampa nykstančiomis tautomis.
Dėl gyventojų amžiaus struktūrinės deformacijos ir kritiškai padidėjus pagyvenusių žmonių skaičiui, Lietuva, Latvija ir Estija jau artimiausiame dešimtmetyje nesugebės egzistuoti: šiose šalyse nebus tų, kurie mokės pensijas ir prižiūrės ten likusius senukus.
Ar Rusijai naudinga tokia situacija? Žinoma. Pačios antirusiškiausios, rusofobija kliedinčios Europos Sąjungos valstybės savo noru šliaužia link susinaikinimo. Jos meta visas savo jėgas ir lėšas karinės technikos, o iš tikrųjų — kanadiečių metalo laužo, įsigijimui, pirkdamos kariuomenei „auksines šakutes“ alina biudžetą, skelbia informacinį karą Baltarusijos AE. Ir tuo metu mano, jog nuo visų savo gyventojų problemų šalis išgelbės emigracija. Ir nepajėgia suvokti, jog strategiškai tokia politika — prorusiška.
Blogiausia, ką gali padaryti Rusija Pabaltijo kryptyje, — vėl atverti savo gailestingą rusišką sielą ir pulti gelbėti silpstančias nuo neregėtos istorijoje depopuliacijos Pabaltijo respublikas. Patirtis teigia, kad Pabaltijis tokios pagalbos nevertina, o į ištiestą ranką spjauna. Tuo geriau Rusijai.
Atsisakiusi remti Pabaltijį net netiesiogiai, Rusija ne tik sutaupys jai reikalingus pinigus, bet ir pagreitins išnykimo procesą tų šalių, kurios jai atvirai priešiškos nuo savo atsiradimo 1991 metais.
Stebint praktinius rusų vadovybės žingsnius, peršasi išvada, kad Maskvą tenkina tokia padėtis, ir ji pasirenka Pabaltijo atžvilgiu strategiją „virstantį pastumk“. Niekas neketina naikinti sankcijų prieš Lietuvą, Latviją ir Estiją, prezidentas Putinas ir jo patikėtiniai kelia uždavinį artimiausiais metais visiškai atsisakyti rusų krovinių tranzito per Pabaltijo šalis.
Kaip tik tuo metu, kai Vilnius, Ryga ir Talinas praras tą skaičių mokesčių mokėtojų, kuris reikalingas savo senukų pensijų mokėjimui, jų uostų ir geležinkelių atsisakys paskutinioji rusų firma. Daugiau Maskvai nieko nereikia daryti. Tik nutraukti su Pabaltijo šalimis visus galimus ryšius, izoliuotis, nusišalinti, kad paskui nereikėtų spręsti jų problemų. Pabaltijis — tas atvejis, kai su oponentu nesiginčijama. Jis pats save naikina.