Lietuvių bendruomenės senėjimo rodiklis yra dukart didesnis, nei ES vidurkis, teigia Vyriausybės strateginės analizės centro darbuotojai. 2050-iems metams daugiau nei pusė Baltijos respublikos gyventojų bus vyresni kaip 50 metų žmonės. Su panašiomis problemomis susiduria Latvija, kur renkami parašai tam, kad paremti tėvų iš daugiavaikų šeimų teisę anksčiau išeiti į pensiją. Bet spręsti demografines problemas vyriausybė nesiruošia: pinigų tam turi atsirasti tik 2022 metais.
„Mes atlikome analizę ir matom, kad dabar valstybė neturi programos, kuri leistų susidoroti su būsimais iššūkiais ir pasinaudoti galimybėmis. Yra atskirų programų, priemonių, bet visos jos yra išskaldytos tarp skirtingo svarbumo programų, išskaldytas yra ir jų finansavimas. Valstybė turi būti suinteresuota tokios programos pasirinkimu ir įgyvendinimu“. – taip Vyriausybės strateginės analizės centro atstovė Indrė Pusevaitė komentuoja naujieną dėl spartaus lietuvių bendruomenės senėjimo.
Tačiau ar galima tai pavadinti naujieną? Demografinės problemos lydi Baltijos šalis nuo nepriklausomybės atgavimo, ir žurnalistai tik kartoja bendrai žinomus faktus: gimstamumas žemas, mirtingumas aukštas, emigracija – už leistinos ribos. Situacija nesikeičia metais ir net dešimtmečiais.
Naujiena galima, ko gero, pavadinti tik tai, kad Indrė Pusevaitė atrado kažkokias perspektyvas, kurias Lietuvos priešakyje atveria nacijos senėjimas: „Viešoje erdvėje visi per dažnai yra apimti nėrimų dėl finansinių apribojimų, bet skiria mažai dėmesio galimybėms“. Na žinoma! Senėjanti bendruomenė sukuria naują prekių ir paslaugų rinką. Kuo daugiau šalyje pagyvenusių žmonių, tuo daugiau pinigų čia gali užsidirbti vakarų farmacijos įmonės (nes organizmui senėjant, didėja žmogaus vaistų poreikis).
Tokia pati padėtis ir su gydymo ir medicinos paslaugomis. O kokių neregėtų galimybių sulauks ritualines paslaugas teikiančios įmonės!
Be viso to Pusevaitė kalba apie kažkokią naujovišką darbo santykių modelį. Išvystysim jos mintį. Kuo senesnis tampa darbuotojas, tuo mažiau darbo jis gali atlikti kokybiškai, tuo dažniau jis serga, tuo aukštesnė yra rizika gauti gamybinę traumą. Čia Pusevaitė nemeluoja, tai iš tikrųjų yra naujas modelis. Tik pažengusios šalys daro viską įmanomą, kad įdiegti kitokį modelį: jaunimas dirba, senoliai gauna pensijas.
Nemenki yra pagunda apkaltinti Lietuvos tautos senėjimu „sovietų okupantus“, tačiau tam nėra nei menkesnio preteksto.
1990 metais Baltijos šalies amžiaus mediana buvo lygi 33 metams, tai yra TSRS paliko Lietuvai vieną pačių jauniausių (ir, vadinasi, vieną pačių darbingiausių) populiacijų Europoje!
Šiandien šalies gyventojų pusė yra vyresni kaip 44 metų žmonės. Amžiaus viduriui, anot Europos komisijos prognozių, šitas rodiklis pasieks 51 metų. Vyresni už lietuvius bus tik italai, portugalai ir kroatai. Bet šitie apskaičiavimai yra labai apytiksliai: Lietuvą tikriausiai gali atsidurti „lyderių“ trejetuke...
Kaip šalies valdžia sprendžia demografinę problemą? Jų veiklos rezultatai kalba patys už save. Esant aukštam bedarbystės lygiui (14,9%), darbo rinkoje užfiksuotas atvirų vakansijų rekordinis skaičius. Žmonės tiesiog nenori ten įsidarbint ir renkasi gauti kuklias bedarbystės išmokas. Tokios taktikos greičiausiai laikosi lietuvių „sugrįžėliai“, kurie dėl koronaviruso pandemijos neteko darbo vakarų Europos šalyse. Tėvynėje jie ketina perlaukti, kol pasibaigs pandemija, - nėra jokios prasmės sunkiai dirbti už menką atlyginimą. Ir tuo labiau, kai pati vyriausybė duoda pinigų pragyvenimui.
Vadinasi, valstybė palankiai žiuri ir remia tuos žmones, kurie po pandemijos pabaigos ketina vėl iškeliauti į užsienį.
Tėvynėje jų sulaikyti niekas nemėgina. Atvirkščiai, bedarbystės pašalpų sistema leidžia gyventi laukiant greitos emigracijos.
Latvijoje reikalai klostosi panašiai. Vietiniai demografai laukia, kad šiemet gimstamumas pražengs istorinį antirekordą. Anot turimos dinamikos metų pabaigai gali būti užregistruota vos 18 tūkstančių naujagimių. Tai bus pats žemiausias rodiklis nuo 1920-ųjų metų, kai Latvijoje buvo pradėta nagrinėti tokią statistiką.
Demografas Ilmars Mežs skelbia pavojų: ateityje Estija, kurios valdžia skiria daugiau lėšų šeimų su vaikais paramai, gali aplenkti Latviją pagal gyventojų skaičių.
Kuomet Latvijoje pašalpa šeimai, turinčiai tris vaikus, sudaro 134 eurus, kaimyninėje respublikoje išmokos dydis – 520 eurų. „Estijos biudžetas šiek tiek didesnis už Latvijos, bet ne triskart. Tai yra politinė valia“, - yra įsitikinęs Mežs.
Latvijos ministras pirmininkas Arturas Krišjanis Karinšas žado situaciją ištaisyti. Nuo 2022 metų šalyje anonsuojama šeimos paramos sistemos reforma, kurios dėka ketinama padidinti pašalpas šeimoms. Ilmars Mežs neabejoja, kad tai yra teisingas žingsnis, bet rezultatas nežada būti žymu: Latvija tiesiog sustabdys naujagimių skaičiaus mažinimą. Beje, nėra jokios garantijos, kad Karinšo paskelbtos pašalpų didžiai taps realybe.
„Apie demografiją daug pasakyta, daug dokumentų paruošta, bet šalyje yra vienas pagrindinis politikos dokumentas – biudžetas. Ir kai šeimos politika nėra tvirtinama indėliais 2021 metų biudžete, viskas, kas buvo pasakyta šia tema, telieka tuščiais plerpalais“, - konstatuoja Mežs.
Latvių žurnalistas ir rašytojas Otto Ozols ragina atkreipti dėmesį į kitą faktą: pagrindinė gyventojų skaičiaus mažėjimo priežastis yra ne „natūralus nykimas“, o migracija. Todėl disbalanso tarp mirusių ir naujagimių sulyginimas nieko iš esmės nepakeis. Padėti gali tik Latvijos darbo rinkos atidarymas trečiųjų šalių žmonėms.
„Iš Ukrainos, iš Baltarusijos darbo jėga gali atkeliauti, - spėlioja Ozols. – Nemanau, kad tai yra pavojus Latvijai, tai yra protingi, išsilavinę žmonės. Susirūpinimą kelia tai, kad jeigu jie atvažiuos čia, tai po vienos-dviejų kartų šių žmonių skaičius gali viršinti latvių skaičių. Aritmetiškai. Jeigu dabar Latvijoje apie 200 tūkstančių jaunų potencialių tėvų, o iš Ukrainos ir Baltarusijos kasmet atkeliaus 10-20 tūkstančių žmonių, rusakalbių skaičius čia greitai padidės. Ir kalbantis latvių kalba taps mažuma“.
Žodžiu, tai ne išeitis. Kam mums reikalinga Latvija, kuri nebebus latviška?
Telieka paklusti savo tautos nepavydėtinai ateičiai.
„Man liūdna tai sakyti, bet anot skaičių ir rodyklių po kelių kartų su latvių tauta galima bus atsisveikinti. Mes tapsime istorija, kaip lyvai ir kuršiai“, - sielvartauja Ozols.
Labiausiai stebina tai, kad „okupacijos“ metu, kai, neva, buvo įgyvendinamas Baltijos tautų genocidas, latvių išmirimą negalima buvo net įsivaizduoti. Tarybų valdžios dėka jų vis daugėjo.
Bet dabar, ačiū Dievui, Lietuva ir Latvija nėra sulaikomos TSKP Centro Komiteto direktyvų! Niekas jiems netrukdo laisvai ir demokratiškai išmarėti.
Ir šiomis aplinkybėmis Nacionalinio aljanso pirmininkas Raivis Dzintars paskelbė konkursą „Latvių Latvija – 2040“: jaunimui siūloma raštu apsvarstyti, kokia bus jų šalis po 20 metų. Skamba lyg pasityčiojimas...