NKVD vilkšunis, „miško brolių“ sovietų siaubas Nachmanas Dušanskis, kuris pokario metu dirbo MGB Kauno poskyryje, kovojančiame su banditizmu, paliko prisiminimus apie tai, kaip buvo likviduotas vienas iš Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo vadų – Juozas Lukša:
Pirmąkart Lukša atkreipė į save NKVD tarnybų dėmesį iškart po Lietuvos išvadavimo nuo nacių. Jis dalyvavo Lietuvos studentų susitikime su atvykusiu iš Maskvos rašytoju ir pagrindiniu Stalino laikų publicistu Ilja Erenburgu ir perdavė svečiui iš salės raštelį, kuriame buvo sakoma: „Stalinas ir Hitleris – Lietuvos okupantai“. O kažkas iš susitikimo dalyvių iškart atpažino Lukšą kaip vieną iš tų studentų, kurie 1941 metų birželį peiliais pražudydavo ir laužais negyvai užplakdavo Kauno žydus per „Lietūkio“ garažo žudynes.
„Legendinis partizanas“ iš pat pradžios buvo tiesiog žiaurus žmogžudys. Gabu diversantu jį irgi negalima pavadinti, nes jokių ypatingų kovinių laimėjimų jis neturi.
Tą dieną Lukšą nespėjo suimti, jis paspruko į mišką pas „miško brolius“ ir partizanavo iki 1947 metų, o paskui kartu su Krikščiūno gauja, kurioje buvo apie 5-7 žmonių, bandė su kova prasiveržti per Lenkijos sieną į vakarus. Per šitą epizodą juos beveik visus likvidavo, bet Lukša staiga pasirodė gyvas jau Stokholme, o iš ten persikėlė į Ameriką, kur metus mokėsi žvalgybos mokykloje, spėjo vesti ir parašyti savo pirmą prisiminimų knygą.
1949 metų rudenį, anglų žvalgybai dalyvaujant, jis buvo nusiųstas į Lietuva pro Londoną. Tai buvo pats „Šaltojo karo“ įkarštis, ir mūsų buvę sąjungininkai dirbo prieš TSRS kartu. Mes iš anksto žinojome, kad Lukša turi greit pasireikšti mūsų kraštuose, gavome iš Maskvos perspėjimą apie tai. JAV ambasados pareigūnas, aišku, kad žvalgytojas dirbęs kaip diplomatas, padėjo į slaptavietę konteinerį skirtą jo agentui. Konteineris buvo laikinai atsargiai išimtas, o jame buvę dokumentai – sufotografuoti. Tarp dokumentų buvo rastas laiškas lietuvių kalba, kurį persiuntė mums. Pagal rašyseną nustatėme, kad tai yra Lukšos laiškas, kuriame jis savo draugei Reginai Budreikaitei parašė: „Greit pasimatysime“.
Pats Lukša su savo parašiutininkų grupe nusileido sėkmingai, bet po jų buvo numesta Širvio vadovaujama diversantų grupė, kuri buvo vietinio MGB rajono skyriaus sulaikyta iškart po nusileidimo: du diversantai buvo sulaikyti gyvi, i vienas buvo nužudytas susišaudymo metu.
Pats Širvys, kaip sakoma, buvo su „švariom rankom“, nesusiteršęs krauju, baudėjų skaičiuje pastebėtas nebuvo, tad aukščiausioji bausmė jam negrėsė. Jis ir jo porininkas sutiko bendradarbiauti su mumis ir išdavė ryšininką Moščinskį, kuris gyveno viename iš kaimų ir buvo parašiutininkų-diversantų išnaudotas „aklai“, pats Moščinskis mažą ką težinojo.
Mes iškart surinkom savo diversinę netikrą „Širvio grupę“, kurią numetėme į mišką ryšininko gyvenamame rajone. Mūsų agentai apsimetinėdami „desantu iš JAV“ susisiekė su ryšininku ir pasakė, jog atvežė Lukšai naujų instrukcijų ir panašiai. Lukša nusprendė patikrinti „naujokus“ ir liepė Moščinskiui užduoti Širviui klausimą: „Koks buvo šuns su trejomis kojomis, kuri gyveno tame pačiame name, kaip ir mus, vardas?“. Bet Širvys mums viską papasakojo, mes žinojome daugelį smulkmenų, net šuns vardą, tad mūsų atsakymas buvo teisingas.
Lukša sutiko atvykti į susitikimą su „Širvio būriu“ ir „Kauno pogrindžio atstovais“, kuris buvo paskirtas Garliavoje, 12 kilometrų atstume nuo Kauno. Nuo susitikimo su mūsų agentu-vedliu vietos iki Garliavos reikėjo naktį nukeliauti pėsčiomis 30 kilometrų pro mišką, o toks kelias galėko užtrūkti ne vieną naktį.
Lukšos suėmimo operaciją įdėmiai sekė iš Maskvos su savo spec.grupe atvykęs MGB ministro pavaduotojas generolas Eugenijus Pitovranovas. Įsakymas buvo griežtas: „Suimti gyvą bet kokia kaina!”, nes paskui ketino pateikti Lukšą į JTO kaip anglų bei amerikiečių specialiųjų tarnybų žvalgybinės ir diversinės veiklos prieš TSRS įrodymą. Vedlį, agentą slapyvardžiu „Jonukas“, prieš pat operaciją Pitovranovas instruktavo pats asmeniškai. Jis žadėjo agentui, kad tuo atveju, jei jis nuves Lukšą gyvą iki tos vietos, kur pasislėpus pasaloje laukia suėmimo grupė, gaus Tarybų Sąjungos Didvyrio garbės vardą, įsakymas tam jau paruoštas.
Atrodė, viskas ėjosi kaip iš pypkės, bet kai iki pasalos liko vos keli dešimtmečiai metrų, agentas „Jonukas“ nušovė Lukšą visos spec.grupės akivaizdoje. Paskui jis teisinosi neva pastebėjęs jog Lukša staiga įsitempė, kažką įtarė ir pasiėmė granatą, bijodamas, kad patyręs partizanas paspruks iš pasalos, ir neturėdamas kitos išeities, kadangi tai buvo vos kelių sekundžių klausimas, nušovė jį...
Paskui buvo Lukšos gaujos likusių dalyvių sulaikymas.
Pradėjome nagrinėti, kiek žmonių kraujo praliejo kiekvienas iš jų. Tardymo metu klausiu vieną suimtą į nelaisvę Lukšos gaujos banditą: „Anksčiau jus šovėt milicininkus, komunistus, raudonarmiečius, naikintojų batalionų savanorius, bet savus, įprastus lietuvius, kam šovėt? Eigulį kam nužudei? Jis gi su mumis nebendradarbiavo...“. O „sukilėlis“ atsakė: „Šitas eigulys karo metu 10 žydų išgelbėjo, už tai ir buvo nubaustas“. Patikrinome ir sužinojome, kad tikrai šitas eigulys pas save slėpė nuo nacių 10 pabėgėlių, pasprukusių iš Kauno geto, tarp jų – pogrindininką Mišą Musulasą, kuris tai patvirtino...