Lietuva sparčiai perorientuoja savo ekonomiką karinėms reikmėms. Kitais metais išlaidos gynybai sudarys 2 proc. BVP. Ir provalstybinė žiniasklaida džiūgauja, jog tai toli gražu ne riba: karinis biudžetas gali būti išplėstas ir iki 3 proc. BVP.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis jau anonsavo panašius planus. 2020 metais karinės išlaidos pasieks apie 2,35 proc. Tačiau ties šiais rodikliais Lietuvos valdžia neketina sustoti. Militaristinis Lietuvos elito siekis jau palietė visas visuomeninio gyvenimo sritis.Savo sprendimus motyvuodama rusų grėsme įsiveržti, šalies vadovybė pasiruošusi paaukoti viską: švietimą, mediciną, socialines išmokas ir t.t. Visos lėšos turi gulti ant karo altoriaus.
Lietuvos vadovybė stengiasi įtikinti šalies gyventojus, jog Rusija gali užpulti bet kurią sekundę. Pritardami politikų logikai, samoningi piliečiai esą privalo suprasti, jog didžiulės investicijos į gynybos sistemą yra būtinos.
Pagrindinis valdžios argumentas, pateisinantis jos veiksmus, — 1940 metų įvykiai. Pasak valdančiųjų, tada Lietuva pasidavė Tarybų Sąjungai per keletą dienų visiškai nepasipriešinusi.
Nepaisant to, jog praktiškai visos karinės struktūros tada tapo pavaldžios tarybiniams kariškiams, o dauguma karininkų su Lietuvos kariuomenės vadu generolu Stasiu Raštikiu priešakyje savo noru įsiliejo į Raudonosios armijos gretas, dabartinė Lietuvos vadovybė kultivuoja mitą, jog Lietuvos kariuomenė tiesiog neturėjo galimybės pasipriešinti, todėl ir buvo išvengta karinio susidūrimo. Tačiau tai visiškai prasilenkia su tiesa.
Melas vardan melo
Lietuvos politinis elitas dieną naktį kartoja: „1940 metų birželio 15-oji neturi pasikartoti“. Kitaip sakant, dabartinė Lietuva turi padaryti viską, kad neįvyktų naujo „įsiveržimo“ ir „okupacijos“. Už žodžių „padaryti viską“ slypi visapusiškas gynybinės sistemos tvirtinimas ir maksimalus kariškių skaičiaus didinimas. Pagal lietuviškųjų „viršūnėlių“ logiką, visa tai ne tik išgąsdins potencialų priešą — Rusiją, bet ir ateityje apsaugos ją nuo staigaus pralaimėjimo, ko Lietuvai nepavyko padaryti prieš 77 metus.
Todėl visas elitas apsiputojęs reikalauja ne tik pasiekti 2 proc. BVP, bet ir viršyti šį rodiklį.
Paradoksas tame, jog Lietuvos valdžia samoningai meluoja savo žmonėms, nes tarpukario Lietuva ( 1918–1940 ) nestokojo kareivių ir karinės technikos.
Šalis gyveno pastovioje įtampoje dėl konflikto su Lenkija. Valdant Antanui Smetonai (1926–1940) Lietuva skyrė karinėms reikmėms didžiulius pinigus. Praktiškai visi mokesčių mokėtojai aptarnavo kariškius, policiją ir kitas saugos struktūras.
Kaip rašo istorikas Algimantas Kasparavičius, tarpukario Lietuva eikvojo gynybai virš 20 proc. valstybės lėšų. O jei kalbėti apie 1935–1936 metų situaciją, o tai buvo smetoniško autoritarizmo apogėjus, išlaidos karinėms reikmėms siekė 25–30 proc. viso valstybės biudžeto. Žvelgiant iš šių dienų pozicijų, tai visiškai neįtikėtina suma.
Visos tos militaristinės investicijos, kaip žinia, neleido vystytis švietimui, medicinai ir kitoms socialinėms kryptims.
Ir vis dėlto tokia politika leido šio to pasiekti. Lietuvos kariuomenė buvo skaitlinga ir neblogai apmokyta. Šalis turėjo neblogas oro pajėgas ir savus lėktuvus ANBO, kuriuos konstravo ir statė Lietuvos specialistai.
Prieš įstojimą į TSRS Lietuva buvo pajėgi mobilizuoti apie 150–200 tūkstančių kariškių, kurie esant norui galėjo pasipriešinti „okupantui“, tačiau kažkodėl to nepadarė. Beje, valdžia atsisakė net mobilizacijos.
„Jeigu mes jau ėmėme lyginti šių dienų ir tarpukario Lietuvos karines pajėgas, tai Antano Smetonos laikais Lietuva buvo apginkluota iki dantų ir šių dienų kariuomenę lenkė visais aspektais“, — rašo istorikas.
Taigi teigti, jog „okupacija“ įvyko todėl, jog nebuvo kariuomenės, negalima. Tačiau dabartinė Lietuvos valdžia įkyriai meluoja savo piliečiams, vėl ragina ginkluotis ir, kaip prie Smetonos, atima iš šalies galimybę vystytis todėl, kad esą ekonomika privalo aptarnauti karines struktūras.
Nenorėjo gintis
Kitas Lietuvos istorikas Vytautas Jokubauskas tvirtina, kad Lietuvos valdžia, kaip ir žmonės, nepanoro gintis, nors ir galėjo tai padaryti. Jo žodžiais, Tarybų Sąjungai šalis pasidavė beveik savo noru.
„Tuo metu mes turėjome pakankamą kiekį ginklų, kad apginkluotume 5–6 pėstininkų divizijas, ir turėjome galimybę sutelkti apie 150 tūkstančių kariškių. Neabejotina, jog Lietuva turėjo nemažai rezervistų. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad Lietuva vienam kariškiui turėjo tiek pat amunicijos, kaip ir Suomija karo su TSRS išvakarėse (1939–1940). Todėl negalima pateisinti mūsų kapituliaciją amunicijos stoka“, — konstatuoja mokslininkas.
Neišmoktos pamokos
Dabartiniai Lietuvos vadovai daro tas pačias klaidas, kaip ir anie, ir naiviai mano, kad didinamas karinis biudžetas ir valstybės militarizavimas apsaugos ją nuo „antrosios okupacijos“. Kaip matome, taip nėra.
Istorikų duomenys išsklaido mitą, kad šalis tada negalėjo gintis. Galėjo. Tik niekam tos gynybos nereikėjo.
Kodėl Smetonos statytiniai ir jis pats atsisakė priešintis – rimta tema diskusijoms. Daug kas laiko tai asmenine prezidento ir kariškių išdavyste, kiti pateikia labiau logišką versiją, kad tauta nebūtų gynusi korumpuotos sistemos, apvaginėjusios gyventojus.
Nepaisant dabartinių provalstybinių propagandistų sukurtų „pasakų“, prie Smetonos žmonės buvo atsidūrę ant skurdo ribos, o didžiulės karinėms reikmėms skirtos sumos padėjo prezidentui apsisaugoti savo poste.
Jis gi atėjo valdžion po valstybinio perversmo ir pastoviai jautė pavojų, kad ir pats panašiai gali jos netekti.
Lietuvos žurnalistas Algirdas Plukys savo laiku išleido publikaciją, kurioje citavo „miško brolio“ Justino Lelešiaus memuarus. Šis rašė:
„Mūsų vyriausybei buvo būdingas paniekinantis požiūris į socialinę padėtį, nes visą kapitalą buvo sukaupusi saujelė žmonių, o visi kiti tuo metu kentė skurdą, mūsų tėvynainiams teko ieškoti laimės už jūrų marių, ir tai tuo metu, kai danai, švedai, olandai, vokiečiai ir kiti Lietuvoje prisigrobė milijonus.
Mažai tarp mūsų buvo idealistų, galinčių aukoti save Tėvynės ir visuomenės labui, visi stengėsi iš bet kurio aruodo griebti auksą (materialines ir kitas gėrybes), linksmai leisti laiką... Visi valdininkai rėkė, kad per menki jų atlyginimai, o valstiečiai ir darbininkai tuo metu skurdo ir kaupė neapykantą.
Šiandien aš noriu paklausti: kur dabar tie, kurie, gerdami šampaną, rėkė, jog Tėvynės nelaimėje nepaliks, o priešo, jeigu jis išdrįs užpulti, mirtis lauks kiekvienoje troboje? Ir vėl jie Tėvynės gynimą paliko tamsiam kaimui, į kurį visada žvelgė su panieka. Šiandien mes savo gretose nematome ir karininkų, kurie puikavosi kavinėse ir gatvėse“.
Panašios nuomonės prisilaiko ir respublikinės Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos gretose, organizacijos pirmininkas, Didžiojo Tėvynės karo veteranas Julius Deksnys. Jis pamena, kaip lietuvių šeimos, gelbėdamosi nuo skurdo ir nedarbo, masiškai bėgo į užsienį. Ana situacija labai primena dabartinę.
„Nedarbas ir nusivylimas. Šiandien valdžia seka tautai pasakas apie esą iki 1940 metų klestėjusią ekonomiką. Tikrovėje tai buvo visą šalį apėmęs skurdas, ir ateityje nesimatė jokių prošvaisčių“, — sako J.Deksnys.
Mokykitės istorijos
Visi šie pavyzdžiai ir ekskursai į praeitį sako, jog dabartinė Lietuvos valdžia nežino arba samoningai ignoruoja savo šalies istoriją. Militaristinis užtaisas, didžiulės išlaidos karinėms reikmėms nedavė teigiamų rezultatų tada, neduos ir šiandien.
Neverta užmiršti, kad tarpukario metais karinėms reikmėms buvo eikvojamas beveik trečdalis BVP. Ir tai neapsaugojo šalies nuo „užgrobimo“.
O esmė tame, jog tada, kaip ir dabar, lietuviai nepanoro ginti savo tėviškėlės todėl, kad valdžia savo veiksmais priešpastatė save tautai. Atsisakydama investuoti į mokslą, švietimą, sveikatos apsaugą, žemės ūkį, pramonę, socialines programas ir kitas sritis, korumpuota valdžia bandė ir bando paversti valstybę karine stovykla, atimdama iš tautos galimybę oriai gyventi ir vystytis.