Lietuvoje prasidėjo protestai su gausiausiais dalyvių skaičiais nuo 2009 metų pasaulinės ekonomikos krizės laikų. Tiesiogine žmonių nepasitenkinimo priežastimi įvardinami nauji Lietuvos valdžios sanitariniai epidemiologiniai suvaržymai, bet akivaizdu, jog protestų masiškumą užtikrino visa konservatorių vyriausybės veikla. Per pusmetį, būdami valdžioje, „landsbergistai“ sužlugdė kovą su antrąją COVID-19 banga, dėl užsienio politikos numojo ranka į vidaus situaciją ir savo geopolitinio avantiūrizmo dėka privedė Lietuvą iki karinio konflikto pasienyje ribos. Už tai jiems užtarnautai šaukia „Lauk!“
«Pagal policijos paskaičiavimus susirinko 4500 – 5000 žmonių. Dabartiniu momentu jokių incidentų užfiksuota nebuvo. Atrodo, kažkam tai pasidarė bloga, iškvietė greitąją“, - apie rugpjūčio 10 protesto akciją prie Lietuvos Seimo sako Vilniaus apygardos policijos pareigūnas.
Keletas tūkstančių protestuojančių – labai didelis skaičius nepertraukiamos migracijos dešimtmečiais ištuštėjusiai Lietuvai, kurios gyventojų daugumą sudaro senyvo amžiaus žmonės. Paskutinį kartą tokio masto protesto akcijos Lietuvoje buvo 2009 metų sausyje, kada tik Vilniuje atėjo mitinguoti 7 tūkstančiai gyventojų.
Tada sprogimą išprovokavo pasaulinė finansų krizė, atėmusi iš Lietuvos šeštadalį BVP bei konservatorių vyriausybės sprendimas išeiti iš krizės apkarpant socialines programas, drastiškos ekonomijos gyventojams sąskaita ir iš viso „užveržiant diržus“.
Dabartinį sprogimą išprovokavo kaip niekada negrabi tų pačių konservatorių vyriausybės kovos su koronaviruso COVID-19 pandemija politika.
Priminsime, kad praėjusių metų pabaigoje Lietuva pagal New York Times versiją užėmė pirmąją vietą pasaulyje ir pagal Europos Sąjungos versiją pirmąją vietą Europoje pagal koronaviruso plitimo koeficientą 100 tūkstančių gyventojų. Operatyvaus ES vidaus sienų uždarymo dėka laimėtas laikas pasiruošti antrajai pandemijos bangai, buvo prarastas.
Pasodinusi Lietuvą į visišką „lokdauną“ ir uždraudusi lietuviams viską, netgi apsilankymą parduotuvėse, „landsbergistų“ vyriausybė grižo prie savo mėgstamos geopolitikos. Kova su pandemija taip pat buvo pašvęsta jai.
Taip, Lietuva tapo vienintelė šalimi pasaulyje, kuri oficialiai atsisakė nuo rusiškos vakcinos dėl ideologinių sumetimų. Šalies ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė pareiškė, jog Lietuva – europietiškos ir transatlantinės partnerystės dalis, todėl pirks sąjungininkų pagamintas vakcinas; kas liečia „Sputnik V“, jis - grėsmė žmonijai, ir Putinas jį naudoja kaip hibridinį ginklą, o pačius Rusijos gyventojus juo neskiepija.
Jei Lietuvos valdžia su infekcija susidorotu efektingiau, į šį Šimonytės pareiškimą galima būtų nekreipti dėmesio. Bet, atsižvelgiant į Lietuvos pasaulio ir Europos antirekordus, vyriausybės vadovės pasisakymai įsiliejo į bendrąją Lietuvos valstybės fenomenalaus neveiksnumo kanvą.
Nenuostabu, jog eilinės pandemijos bangos ir naujų drastiškų apribojimų buityje anonsavimas privedė Lietuvą link socialinio sprogimo ribos: gyventojai dar kartą įsitikino, jog valdžiai lengviau juos vėl palikti užrakintais ir toliau užsiiminėti patraukliu kovos už Baltarusijos „demokratizavimą“ procesu.
Naujuose apribojimuose, konkrečiai numatoma atsisakyti teikti medicinos pagalbą neskiepytiems nuo koronaviruso ir iš jų atimti bedarbystės pašalpa. Tapusi jau firmine, Šimonytės vyriausybės kvailystė pasireiškė ir čia: konservatoriai elementariai nenumatė, jog toks drastiškumas gali pasireikšti žmonių nepasitenkinimu.
Mitingo Vilniuje organizatoriai lygina jį su Maidanu ir netgi su Vilniaus televizijos bokšto gynyba 1991 m. sausio mėnesio 13 d. „Tada [sausio 13], nesėkmės atveju, grėsė tik gyventi toliau kaip gyvenus Sovietų Sąjungoje, okupuotiems, be nepriklausomos valstybės; dabar, nesėkmės ir pasyvumo atveju, gresia gyventi naujo, paties tikriausio apartheido sąlygomis, nebe teisinėje valstybėje nebe kaip piliečiams, kur bet kurią akimirką gali nutikti bet kas, nebėra nė regimybės žmogaus teisių, negalioja nei LR Konstitucija, nei jokios tarptautinės teisinės normos ir įsipareigojimai“, - rašo rugpjūčio 10 organizatorė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė Nida Vasiliauskaitė, reikalaudama parlamento paleidimo ir vyriausybės atsistatydinimo.
Tokie epochiniai palyginimai Lietuvos vyriausybei – grėsmingas signalas. Kaip ir priešiškas mitinguojančių nusiteikimas žurnalistų atžvilgiu, jų nenoras bendrauti su valdžiai pavaldžia žiniasklaida: jūs galite tik valdžią palaikyti, o mūsų žodžius jūs vis vien iškraipysite.
Akivaizdu, jog nauji epidemiologiniai apribojimai – tai tik paskutinis lašas ir protestų katalizatorius.
Lietuvos konservatoriai savo fatališku nesugebėjimu valdyti valstybę per savo valdymo pusmetį privedė Lietuvą prie socialinio sprogimo ribos.
Kuo per tuos mėnesius pasižymėjo Lietuva? Atsidūrė ES bedarbystės lygio lyderių trejetuke, tapo COVID-19 plitimo pasaulio ir Europos lyderiu, po konflikto su Minsku, konfliktas su Maskva, o dar ir su Kinija, migracijos krizė į krizę su Baltarusija.
Atrodė, jog rami taikinga šalis Lietuva, mieguista, nieko nevyksta, o atidžiau pažvelgus, pasirodo, kad Lietuvos visuomenė paskutinį pusmetį patiria šoką po šoko. Šokas dėl viruso plitimo mastų, šokas dėl apribojimų, šokas dėl kitataučių invazijos, kuris papildomai vos netampa kariniu konfliktu pasienyje su kaimynine Baltarusijos Respublika.
Ir kiekvienas šokas yra lydimas papildomu šoku dėl fenomenalios savo valdžios kvailystės, kuri ne tik nesugeba greitai ir efektingai spręsti klausimus, bet ir savo elgesiu generuoja naujas krizes.
Lietuvos vadovų veiksmai migracijos krizės metu – tai tikra Kvailystės Odė. Ir taip jie veikia visur, savo neveiksnumu artindami Lietuvos valdančio režimo teisėtumo krizę.