Baltarusijos pasienyje prasidėjo nauja migracijos krizės paaštrėjimo fazė, apie kurią Baltijos valstybių valdžia dar visai neseniai kalbėjo, kaip apie jau praėjusį etapą. Lietuvos ir Latvijos koncentraciniuose lageriuose migrantai maištauja, korupciniai skandalai kylantys dėl pasienio ruožo sutvarkymo, pabėgėliai iš Afganistano puola po ratais ir bando nusižudyti. Dėl migrantų susidariusi nervinga situacija provokuoja politinę destabilizaciją Pabaltijyje: Latvijos ir Lietuvos gyventojai kelintą jau kartą įsitikiną, jog jų Vyriausybės nėra veiksnios ir be valdymo iš išorės nesugeba atsakyti laiko iššūkiams.
Latvijoje, rugsėjo mėnesio 7 dieną migrantai iš „Mucenieku“ lagerio organizavo protesto akciją ir prigrasino badavimu. Nelegalūs pabėgėliai išmetė jiems atvežtas dėžes su maistu bei bandė sulaužyti lagerio vartus ir šaukė, jog jie nenori pasilikti Pabaltijyje: jie laisvi žmonės,tegul juos tuoj pat išleidžia ir sudaro galimybę vykti į Vokietiją pas svetingą Angelą Merkel.
Lietuvoje migrantai pradėjo maištauti prieš parą. Rudininkų lagerio gyventojai šūkavo, jog jie ne gyvuliai ir reikalavo paleisti juos į laisvę.
„Mes reikalaujame laisvės, mes ne nusikaltėliai, o mus uždarė tokioje vietoje, kuri netinka žmonių gyvenimui, mes nežinome, kas mūsų laukia“, - kalbėjo vienas iš pabėgėlių.
Dveji nelegalų maištai beveik vienu momentu Latvijoje ir Lietuvoje rodo, jog migracijos situacija Pabaltijyje nėra kontroliuojama, kad ir kaip Pabaltijo valdžia nebandytų įtikinėti vietinius gyventojus, jog tai ne taip.
Pabėgėlių stovyklą Rudininkuose jau seniai yra liūdnai pagarsėjusi, ir joje maištaujama nebe pirmą kartą. Tačiau pastarąją savaitę Lietuvos valdovai įtikinėja žmones, jog tie maištai nueina praeitin.
Lietuva, esą, atrėmė Lukašenkos „hibridinę agresiją“, ir dabar iš „migracijos fronto“ mus pasiekia tik džiaugsmingos ir pozityvinės naujienos. Per parą į Lietuvą neprasiskverbė nei vienas nelegalus pabėgėlis. Keletas šimtų migrantų jau išskrido į gimtąjį Iraką, likę taip pat nori grįžti namo.
Tikrovė su šiuo idiliniu paveikslėliu, švelniai sakant,visiškai nesiderina. Žiemai migrantus grasina apgyvendinti viename iš Lietuvos kalėjimų, jie pasakoja, jog Lietuvos sienos apsaugos pareigūnai juos muša ir bando išstumti atgal į Baltarusiją.
Rugpjūčio mėnesio 15 d. pasikeitus valdžiai Kabule, į ES iš karto plūstelėjo prognozuota pabėgėlių iš Afganistano banga. Į „riebią“ Vokietiją afganai bando prasiskverbti, tame tarpe, ir per Baltarusiją ir Pabaltijį. Ir tai jau sukelia žmogiškąsias tragedijas.
Taip, nevilties apimtas pabėgėlis iš Afganistano bandė nusižudyti prie Baltarusijos – Latvijos sienos. Remiantis Baltarusijos pasienio komiteto pranešimu, vyriškis puolė po sunkvežimio ratais, po to, kai Latvija devintą kartą atsisakė leisti jam įvažiuoti.
Išlikusių migracijos grėsmių fone Pabaltijo valdžios ne kartą demonstravo savo gyventojams, jog be globos iš išorės, jos nieko nesugeba padaryti. Iškelta į tautos gelbėjimo misijos rangą, Valstybės sienos apsaugos tarnyba iš tikrųjų įsivelia į korupcinius skandalus.
Dabar toks skandalas kilo Latvijoje. Latvijos sienos apsaugos pareigūnai kaltinami 3 milijonų eurų vagyste statant tvorą palei sieną su Baltarusija. Pasieniečiai pinigus spygliuotai vielai paėmė, atsiskaitė, jog tvorą pastatė, o tvoros tai nėra.
„Savo ruožtu, Valstybės sienos apsaugos pareigūnai ir techninės priežiūros specialistai, žinodami, jog įmonė pateikė melagingą informaciją apie atliktus darbus, nepasinaudojo savo teisę ir nepateikė pretenzijos dėl netinkamo sutartinių prievolių atlikimo, o vietoj to suderino darbus ir patvirtino, jog jie yra atlikti“, - praneša Latvijos Vidaus saugumo biuras.
Kad įsivaizduoti efektą, kuriuo tokios naujienos paveikia gyventojus, palyginsime jas su oficialiu migracijos krizės aprašymu. Arabų nelegalų invazija į Baltijos šalis – tai „hibridinis karas“ kurį prieš savo kaimynes demokratines valstybes pradėjo „paskutinis Europos diktatorius“ Lukašenka už tai, jog jos remią laisvę, žmogaus teises ir demokratinę opoziciją Baltarusijoje. Latvijai tai reiškia, jog kalbama apie nacionalinį saugumą, visa tauta turi susitelkti prieš agresorių...
O po visų tų garsių žodžių išsiaiškina, jog Latvijos valdininkai stato „Potiomkino tvoras“, kurios yra tik ant popieriaus, o realiose pelkėse prie sienos su Baltarusija jų nėra.
Migracijos krizė Pabaltijyje – kaip toks skandalas. Jau kiek metų Lietuva, Latvija ir Estija savo vakarų sąjungininkams seka pasakas, jog jos - rytinis NATO forpostas, jog jos gyvena visą laiką laukdamos rusų agresijos, jog jos gina Europą nuo grėsmės iš Rytų. Kiek jos atsiskaitinėjo apie karinių išlaidų didėjimą, kiek prašė turtingas NATO šalis investuoti į Baltijos šalių „sekjuritizacija“...
O dabar, pasirodo, jog visa tų šalių rytų sieną – skylėta. Dabar, jai sutvarkyti NATO sąjungininkai Pabaltijo šalims išskiria spygliuotą vielą, lyg humanitarinę pagalbą Afrikos tautoms.
Pasirodo, jog per trisdešimt „antros nepriklausomybės“ metų ji taip ir pasiliko siena tarp TSRS sąjunginių respublikų, o visiškai nebuvo sutvarkyta pagal visas taisykles, kaip tikra valstybės siena. Nors Baltijos šalims įstojant į NATO ir Europos Sąjungą tai buvo numatoma.
Išeina, jog visa ta „grėsmės iš Rytų“ tema – grynas sukčiavimas.
Patys Pabaltijo politikai į „grėsmę iš Rytų“ netiki, bet rusofobines legendas platina, kad būtų patogiau vogti ir praplauti, apnuodytus nacionalizmu „branduolinio“ elektorato smegenis.
Ir regioninės krizės kas kartą tai atveria. Kai 2014 metais prasidėjo krizė Ukrainoje, pasirodė, jog Lietuva, kuri garsiausiai visų ES šūkavo apie „rusišką grėsmę“, iš NATO šalių visų mažiausiai skyrė lėšų gynybai – 0,8 % BVP. Sekančiais metais visomis tiesomis ir netiesomis patempė iki 2 %, bet nemalonus jausmas liko.
Taip ir su siena. Baugino – baugino žmones manevrais „Zapad -2017“, žaliais žmogeliukais“ ir hibridine agresija“, o kai reikalas priėjo prie migracijos krizės, pasirodė, jog derimos valstybės sienos kaip ir nėra, kadangi jos sutvarkymui skirtas lėšas vogė ištisus 30 metų.
Ir iki šio vagia.
Pabaltijo visuomenėje nuo supratimo apie tai atsirandanti įtampa veda link politinio sprogimo, kurio pirmieji požymiai Baltijos šalyse jau yra akivaizdūs.
Juk Latvijos ir Lietuvos gyventojai jau seniai kalba ne apie Lukašenkos veiksmus, ne apie Putino ir Kremliaus vaidmenį, ne apie tą, ar juos remia Vakarų šalys arba smerkia prievartą prieš migrantus. Kalba eina apie tai, jog „karalius tai nuogas“.
Apie tai, jog jų valstybių vadovai, kurie būk tai 30 metų vedė ir atvedė Estiją, Latviją ir Lietuvą į sėkmę, iš tikrųjų sugeba tik plepėti „apie rusišką“ grėsmę, čiulpti pinigus iš Europos Sąjungos ir juos susidėti į savo kišenes.