Iš maršalo Georgijaus Žukovo prisiminimų:
„Vokiečiams buvo pasiūlyta atsisėsti už atskiro stalo, kuris buvo specialiai jiems skirtas ir pastatys netoli įėjimo.
Atsistojęs, aš pasakiau: „Siūlau vokiečių delegacijai prieiti čia, prie stalo. Čia jus pasirašysite besąlygiškos Vokietijos kapituliacijos Aktą“.
Keitelis greitai atsikėlė, pažiūrėjęs į mus priešiškai, o paskui nenėrė akis ir, lietai paėmęs nuo staliuko maršalo lazdą, netvirtais žingsniais pajudėjo link mūsų stalo. Jo monoklis krito ir pakabo ant užraiščio. Veidas apsidengė raudonomis dėmėmis... Grąžinęs monoklį į vietą, Keitelis atsisėdo ant kėdės pakraštį ir šiek tiek drebančia ranka pasirašė penkis Akto egzempliorius. Tuoj pat juos pasirašė ir Stumpffas su von Friedeburgu.
Po Akto pasirašymo Keitelis atsikėlė nuo stalo, užsimovė dešinę pirštinę ir iš naujo pamėgino padaryti įspūdį kariška laikysena, bet tai jam nepavyko, ir jis tyliai žengė prie savo stalo.
1945 metų gegužės 9 dieną keturiasdešimt trečią minutę po vidurnakčio Vokietijos besąlygiškos kapituliacijos Akto pasirašymas buvo baigtas. Aš pasiūliau vokiečių delegacijai palikti salę“.
Iš Nikolajaus Antipenko, 1-ojo Baltarusijos fronto užnugario vadovo, parengusio šventinę vakarienę Vokietijos kapituliacijos Akto pasirašymo minėjimui, prisiminimų:
„Pasak fronto vadovybės nurodymus, vakarienę turėjo būti sudaryta iš tarybų nacionalinių patiekalų. Vadovaujantis šitais nurodymais, vyriausiasis virėjas V. Pavlovas pasiūlė rusų kopūstienę, ukrainiečių kalakutą, Uralo pyragą, gruzinų šašlyką, skirtingus žuvies patiekalus ir pan.
Žinoma, mums buvo nelengva viskuo tuo aprūpinti vakarienę. Bet juk ir įvykis neįprastas: pergale pasibaigė keturių metų kova ir šia proga ir susirinko šalių-nugalėtojų atstovai.
Mes stengėmės gerai priimti svečius, ir, kaip aš dabar įžiūriu, puota išėjo puiki. Tiesą sakant, neapsiėjo be nenumatytų sunkumų. Pietūs buvo paruoštas gegužės 8 dienos 15 valandai, bet tuo metu Akto pasirašymo ceremonija net neprasidėjo: dar tesėsi derybos tarp Maskvos, Vašingtono ir Londono dėl pasirašymo procedūros.
Tik vielai naktį atėjo ilgai laukta akimirka. Kapituliacija buvo paskelbta 1945 metų gegužės 9 dieną apie 0 val.45 min. Maskvos laiku. Antrą valandą nakties visi ceremonijos dalyviai buvo pakviesti vakarienei.
Tam laikui sumanus Vasilijus Pavlovas pervadino „rusų kopūstienę“ į „paros kopūstienę“, kas niekaip nepablogino jų kokybę. Be to, visi buvo gana alkani, ir pasiūlyti patiekalai buvo labai gerai įvertinti.
Puotą trumpu tostu Pergalei, tarybų kariuomenei, sąjunginių valstybių kariuomenėms ir visų dalyvaujančių puotoje sveikatai pradėjo maršalas Žukovas. Paskui savo tostus paskelbė kiti šio vėlyvo pietaus dalyviai. Jis pasibaigė dainomis ir, žinoma, narsu rusišku šokiu. Šoko maršalas Žukovas.
Pasivaržyti su juo mėgino Jeanas de Lattre de Tassigny, bet nesėkmingai. Prancūzų generolas greit prarado pusiausvyrą, bet tai nekliuvo jam išlaikyti puikią nuotaiką. Visi buvo laimingi, visi džiaugėsi galvodami: pergalė, taika! Buvo apie 6 valandas ryte, kai svečiai pradėjo iškeliauti namo.
Išsiskyrėm mes tą akimirką kaip tikri kovos draugai. Ir atrodė, jog ta draugystė sutvirtinta kovos su neapkenčiamu priešu krauju, truks amžinai ir niekas nesutrikdys gerų santykių tarp rusų, anglų, amerikiečių, prancūzų. Deja...“.