Analitinis portalas RuBaltic.Ru pradeda interviu ciklą su Pabaltijo politikos veteranais. Žmonės, stovėję Lietuvos, Latvijos ir Estijos potarybinio kelio ištakose, apžvelgia šių respublikų ketvirtadalio amžiaus rezultatus: kokias valstybes svajojo sukurti tėvai-pradininkai ir ko buvo pasiekta. Pirmasis šio pokalbio ciklo dalyvis — Nepriklausomybės Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS.
— Pone Paulauskai, šiandien Lietuvoje pradeda reikštis nauji visuomeniniai judėjimai. Įvairaus plauko politikai ragina žmones vienytis ir kovoti su „korumpuotu elitu“. Daugelis naudoja „Sąjūdžio“ pavadinimą. Jūsų manymu, ar reikia šaliai revoliucijos, kaip prieš 27 metus?
— Neabejotinai, mums reikia kažko naujo. Beveik 30 metų valdžioje tupi tie patys žmonės ir tos pačios partijos, todėl sulaukti iš jų ko nors naujo ir perspektyvaus mažai tikėtina. Tačiau visi tie atsirandantys visuomeniniai judėjimai nepajėgūs pakartoti „Sąjūdžio“ sėkmės, nes jie neturi idėjos.
„Sąjūdis“ gi nuo pat pradžių turėjo vieną tikslą — valstybės nepriklausomybę. Būtent todėl ši organizacija buvo subūrusi daug skirtingų žmonių.
Mes skirtingai žvelgėme į gyvenimą ir politiką, tačiau turėjome vieną tikslą, kurio siekėme bendromis jėgomis. Po to, kai tikslas buvo pasiektas, visi šie žmonės išsilakstė po įvairias partijas...
Šių dienų „Sąjūdis“, jei jam lemta atsirasti, turi remtis konkrečia idėja, tačiau čia ir išryškėja sudėtingumai, nes negali visi žmonės turėti vienodus požiūrius. Sakykim, praeitais metais turėjome rinkimus į Seimą. Juos laimėjo nauja partija „Valstiečių ir „žaliųjų“ sąjunga“, kurios atstovai labai nevieningi. Ir štai valdžioje atsidūrė žmonės, neturintys tarp savęs nieko bendro — jie skiriasi požiūriais, vertybėmis, todėl valdžioje šiandien apstu problemų.
Einant valdžion, būtina turėti konkrečius politinius įsitikinimus, savo šalininkus reikia rinktis ne pagal principą „patinka — nepatinka“, o pagal vertybes ir požiūrius į pasaulį.
— Norite pasakyti, jog Lietuvos žmonės nesuvokia, už ką balsuoja, o paskui kenčia dėl savo klaidų?
— Tai ne tik Lietuvos, tai viso pasaulio nelaimė. Pavyzdžiui, prancūzai prezidentu išrinko Makroną, bet kodėl žmonės už jį balsavo... Nemanau, jog rinkėjams patinka, kad jis didina darbo savaitę, lengvina darbininkų atleidimo procesą. Tai buvo jo programoje, jis to neslėpė, bet į tai niekas nekreipė dėmesio, nes prancūzai balsavo už „naują žmogų“.
Ir ką dabar matome? Po rinkimų jo reitingas ženkliai krito — tai didžiausias kritimas Prancūzijos istorijoje po prezidento rinkimų.
Išvada: ketinant balsuoti už taip vadinamus naujokus ir nežinomas asmenybes, būtina galvoti ir atsirinkti tuos žmones, kuriuos tu žinai.
Kol Lietuvoje žmonės to nesuvoks, pareiškimai apie „Sąjūdžio“ atgimimą visiškai nieko nereikš. Reikalingi konkretūs žmonės, konkrečios mintys, būtina konkrečiai nubrėžti tai, ko mes norime ir už ką kovojame. Tik tokiu atveju panašūs judėjimai susilauks sėkmės. Šiandien visa tai abstraktu, tai kova su vėjo malūnais.
Visi naujų Lietuvos judėjimų šūkiai vienodi: „Mes kovojame už tai, kas gera, prieš tai, kas bloga“, tačiau realiame gyvenime taip nebūna.
— Šiandien Lietuva pergyvena ne geriausius laikus. Kasmet plečiasi problemų ratas, o žmonių mažėja. Kokia politinė jėga galėtų išgelbėti nykstančią valstybę, ko reikia visuomenei?
— Problema tame, kad vienai visuomenės daliai reikia nacionalinės vyriausybės, kitai — to nereikia. Pastarieji savo ateitį mato Europos Sąjungoje, jie visai ne prieš, kad Lietuva visiškai ištirptų toje Draugijoje. Tokie žodžiai, kaip tauta ir tautos interesai, jiems neturi reikšmės. Suvienyti šias dvi išskaidytas grupes beveik neįmanoma. Tai dar kartą patvirtina mintį, kad suburti visuotinį „Sąjūdį“ neįmanoma.
Vieniems rūpi suverenitetas, valstybės ir tautos ateitis... O mūsų liberalams visa tai vis tiek.
Sakyčiau, ir Rusijoje panaši situacija. Vieni žaidžia su Vakarais ir mato šalį Vakarų pasaulio dalimi, kiti ragina atsisakyti šios idėjos. Tai ir visuomenės, ir valdžios problema. Pavyzdžiui, Putinas — valdovo simbolis, jis siekia sukurti stiprią tautinę valstybę, o premjeras Medvedevas — klasikinis vakarietis ir liberalas.
— Ir kaip tada spręsti šią išsiskaidymo problemą?
— Žmonės skirtingi. Ir jiems reikia leisti būti skirtingais. Žiūrintys į šį pasaulį pro liberalius akinius visada jį matys kitokį, nei aš.
Žvelgdamas iš vertybių pozicijų, aš iškeliu liaudį ir tautą į pirmą vietą, nes žmogus — gyvūnas socialus.
Rūpinimasis žmonėmis, tautos psichine ir fizine sveikata, jos įsitvirtinimu ir pasipildymu — kertinis egzistavimo akmuo ir valstybės, ir atskiro žmogaus, kuris nepajėgus gyventi vienišas.
Lietuvoje ši problema ypač aštri dėl masiškos emigracijos. Masiškos emigracijos problema — šalies išlikimo klausimas. Valstybė, kurioje žmonės blogai jaučiasi, valstybė, iš kurios žmonės bėga, negali egzistuoti. Ir iš čia išplaukia visos kitos problemos.
Todėl aš nesuprantu, kaip gali liberalai spjauti į tautos rūpesčius, toleruoti nuosmukio kultūrą, globalizacijos kultūrą, jeigu be tos tautos ir pačių liberalų nebūtų. Todėl aš žvelgiu į pasaulį per prizmę sveiko kolektyvizmo, kuriame tauta gali būti tik pirmoje vietoje.
— Pratęsiant neoliberalizmo ideologijos temą, noriu paliesti žiniasklaidos vaidmenį. Lietuvoje ji tiesiog persunkta neoliberalizmu, propaguojamos tam tikros vertybės ir įsitikinimai. Ar tai atsispindi mūsų visuomenėje?
— Žiniasklaidos vaidmuo didžiulis. Egzistuoja įvairūs tyrimai, įrodantys, jog informacija ir propaganda gerąja ir blogąja to žodžio prasme smarkiai įtakoja žmones. Neseniai amerikiečių mokslininkai pateikė tyrimų rezultatus, kuriuose teigiama, kad 85 proc. žmonių nepajėgūs turėti savo nuomonės. Jie lengvai pasiduoda įtakai.
Kas dar blogiau, mokslininkai tvirtina, kad 80 proc. žmonių, kuriems buvo primestos pozicijos ar požiūriai, atsisako keisti savo požiūrius, net jei jiems įrodoma, kad jie buvo suklaidinti.
Į visa tai atsižvelgiant nesunku suvokti, kad propagandos vaidmuo didžiulis ir pagrindinis. Ką žmogus girdi ir mato, tuo ir gyvena. Tik 15 – 20 proc. žmonių turi savo nuomonę ir nebijo jos ginti.
— Sugrįžkime prie politikos. Neseniai prezidentė Grybauskaitė paminėjo 8 metų buvimo šiose pareigose jubiliejų. Kaip per tą laikotarpį pasikeitė Lietuva? Kaip ją įtakojo įvykiai pasaulyje?
— Ir Lietuva, ir Europa, ir Rusija, ir visas pasaulis pergyvena pereinamąjį laikotarpį. Faktiškai mes atėjome prie civilizacijų susidūrimo ribos.
Lietuvai labai nepasisekė, kad ją valdo giluminių procesų nesuvokiantys žmonės, nepajėgūs mąstyti perspektyva.
Dabartiniai pasaulio įvykiai turės didžiulių pasėkmių dešimtmečiams. Prie šalies vairo stovintys žmonės turi tai suvokti, bet, deja, mūsiškas elitas to nesuvokia. Lietuvos politinis elitas nėra tie 15 – 20 proc. žmonių, sugebančių savarankiškai mąstyti.
Šia liga pastaraisiais metais serga visi mūsų pirmieji asmenys. Jie nesuvokia pasaulyje vykstančio geopolitinio žaidimo esmės. Jie nesuvokia Lietuvoje ir Europoje susikertančių interesų. Jie mato pasaulį plokščią ir vienodą. Tai ne juodai baltas situacijos matymas, tai daug blogiau...
Bendrą Lietuvos politiką galima palyginti su plekšne. Abi šios plokščios žuvies akys žiūri į vieną pusę. Jos išvaizda ir regėjimas visiškai tokie, kaip mūsų valdžios mąstymas.
— O ką jūs galvojate sakydamas, kad mes gyvename pereinamuoju laikotarpiu?
— Aš neveltui pasakiau, kad mes gyvename labai sudėtingu istorijos laikotarpiu. Kažkas panašaus buvo prieš abu pasaulinius karus. Manau, šiandien jau vyksta Trečiasis pasaulinis karas, tik jis kitoks, nei anie. Būtina suprasti, kokie interesai susiduria regionuose ir sferose, o žmonės žvelgia į pasaulį labai primityviai. Jie neabejoja, kad egzistuoja ir geri, ir blogi vaikinai.
Būtina suprasti, jog nėra nei vienų, nei kitų. Yra valstybių interesai, interesai atskirų grupių, tautų ir valstybių, kurios dėl jų kaunasi.
Egzistuoja labai sudėtinga vakarietiška finansų sistema, gyvenanti skolų emisijos, niekuo neparemtų pinigų sąskaita. Ir tai būtina suprasti ir matyti, žvelgiant į dabartinį pasaulį ir į interesų susidūrimus — o Lietuvos lyderiai to nemato ir nesupranta.
Ypač dabartinis premjeras Saulius Skvernelis. Aš išvis negaliu suprasti, kokiomis vertybėmis jis vadovaujasi ir ko siekia...
O juk demokratija — tokia sistema, kuri atveda valdžion visiškai atsitiktinius žmones. Jie mirguliuoja televizoriuje, žaidžia žmonių jausmais, ateina valdžion, ir mes matome, kad jie neturi nei patirties, nei atitinkamos kompetencijos.
Neminėsiu konkrečių pavardžių. Galime be jų sumodeliuoti situaciją. Įsivaizduokime: žmogui jau apie 60, ir mes iki šiol nieko negirdėjom iš jo apie valstybę, apie jo požiūrį į pasaulį, apie jo vertybes... ir staiga, sulaukęs 60 metų, jis tampa labai svarbiu asmeniu. Sutikite, gana sunku tikėtis, jog jis staiga taps politikos filosofu...
Kaip sakė Čerčilis, „demokratija — blogiausia valdymo forma, jeigu nekreipsime dėmesio į visas kitas“.
Deja, dažniausiai demokratiški rinkimai įvairiose šalyse išmeta į politinę areną visiškai atsitiktinius žmones, kurie paskui sukelia labai daug problemų. Ir Lietuva čia nėra išimtis.