Lietuvos prezidentą Gitaną Nausėdą gali apskųsti Valstybės saugumo departamentui (VSD) dėl „farso“ su respublikos ambasadoriaus paskyrimo prie Europos Sąjungos. Tai pareiškė Seimo deputatas Žygimantas Pavilionis. Pažymėtina, jog keletą dienų prieš tai sociologija paskelbė Nausėdą pačiu populiariausiu Lietuvos politiku, o jo tikimiausias konkurentas sekančiuose prezidento rinkimuose – konservatorių lyderis ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis – tapo vienu iš reitingo autsaiderių.
Žygimanto Pavilionio nepasitenkinimo priežastimi tapo, būk tai, naujojo Lietuvos ambasadoriaus prie ES patvirtinimo procedūros pažeidimai. Deputatas remiasi diplomatinės tarnybos įstatymo nuorodomis: „Iš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą užsienio valstybėje, tai užsienio valstybei sutikus jį priimti, Vyriausybės teikimu skiria Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo ministras pirmininkas“.
Pavilionio nuomone, atvejyje su Raimundu Karoblis, kurį Nausėda ruošiasi siųsti į Briuselį, viskas buvo padaryta atvirkščiai: pradžioje prezidentas demonstratyviai išsirinko šią kandidatūrą, o po to pasiūlė „pradėti būtinas paskyrimo procedūras“.
„Jeigu, kaip per savo patarėjus nurodo Prezidentas, bus pradėtos jau viešai įvardyto R.Karoblio skyrimo ambasadoriumi ES reikalingos procedūros, aš, kaip Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, neturėsiu kito pasirinkimo, kaip kreiptis į VSD pradėti tyrimą dėl tarnybinės paslapties paviešinimo pažeidimo. Todėl aš labai tikiuosi, jog ateityje visi ambasadorių skyrimo procedūros dalyviai laikysis diplomatinio įstatymo nuostatų, ir aukščiausiųjų diplomatinių atstovų skyrimas ne bus viešas. (...) Aš taip pat siūlau, kad viešai skiriami ambasadoriai nedalyvautų tame viešai politizuotame aukščiausiųjų diplomatinių atstovų skyrimo farse, kuris yra atliekamas pažeidžiant įstatymą“,- pareiškė Pavilionis.
Jis ir anksčiau neslėpė savo skepticizmo Nausėdos atžvilgiu, bet grasinimas nuteisti veikiantį valstybės vadovą – tai jau per daug akiplėšiškas žingsnis. Atskiras Seimo deputatas vargu ar sugebėtu prisiimti sau tokią atsakomybę, negavęs partijos vadovybės pritarimo.
Todėl pagrindinį klausimą verta suformuoti sekančiai: kuo motyvuojama ir ko siekia „Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionys demokratais (TS-LKD)?
Prezidento ir „landsbergistų“, kurie laimėjo praėjusių metų rinkimus į parlamentą, konflikto jau niekas nenori slėpti (nebent gali būti slepiami tos konfrontacijos mastai). Bet kokius konservatorių išpuolius Nausėdos adresu galima vertinti, kaip bandymą pakelti lošimui pastatytą sumą. Bet Pavilionio panikavimas visgi atrodo nelogišku, netgi absurdišku.
Gal būt, konservatoriai, paprasčiausiai, nori „prastumti“ į ambasadoriaus prie ES pareigas savo žmogų? Anaiptol.
Visų pirma, tai ne toks jau ir svarbus paskyrimas, kad dėl jo provokuoti politinę krizę. Antra, alternatyvių kandidatų niekas nesiūlo.
Trečia, Raimundo Karoblio figūra visiškai priimtina TS-LKD. Taip, jis dirbo prieš tai buvusioje Sauliaus Skvernelio vyriausybėje (užėmė Gynybos ministro postą), bet tada buvę opozicijoje konservatoriai jį gerbė.
Kai 2019 metais Seime buvo svarstomas naujas koalicinis susitarimas, Gabrielius Landsbergis įtarė, jog „visas tas stumdymasis alkūnėmis pasibaigs tikrai gerai dirbančių ministrų pakeitimu“. Bijau, jog Roką Masiulį arba Raimundą Karoblį pakeis, ir bus pasakyta, jog tai nauja kokybiška vyriausybė, nors iš tikrųjų tai du ministrai, kurie gali netikti Ramūnui Karbauskui arba valdančiai daugumai“, - spėjo Landsbergis.Tuometinis gynybos ministras netgi nesiteisino: esą, jis nėra tokia svarbi figūra, kad dėl jo „reformuoti“ koaliciją...
Dar vienas parodomasis faktas: 2020 metų kovo mėnesį Landsbergis siūlė atstatydinti Sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą, ir į jo pareigas paskirti Karoblį. Tada tai, tikriausiai, buvo pareigos Nr. 1 – šalyje prasidėjo koronaviruso epidemija.
Pagaliau, tas pats Landsbergis, sveikino Nausėdos žodžius apie tai, jog jis pasiruošęs patvirtinti Karoblio kandidatūrą (anksčiau prezidentas abejojo dėl tokio pasirinkimo teisingumo). „Nežiūrint į tai, jog tokių klausimų suderinimo ne per žiniasklaidą praktika yra įprasta, aš buvau maloniai nustebintas, kad prezidentas persigalvojo, ir aš tuo džiaugiuosi“, - kalbėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras.
Konservatorių lyderis tai pat pastebėjo, jog „tokių klausimų suderinimo praktika“ formaliai pažeista, bet į tai dėmesio neakcentavo.
Tik praėjus kelioms dienoms jo partijos bendražygiai pradėjo skambinti visais varpais ir prigrasino apskųsti Nausėdą!
Šioje situacijoje prezidentą galima suprasti: jis žinojo, jog Karoblio paskyrimas faktiškai jau suderintas. Buvusio gynybos ministro kandidatūrą nagrinėjo dar šių metų pradžioje, ir, būtent Nausėda buvo prieš. Karobliui ir URM eks-vadovui Linui Linkevičiui jis siūlė „atvėsti“ prieš užimant naujus atsakingus postus
Prezidento veiksmai, mažų mažiausiai yra logiški. O kokia logika vadovaujasi Pavilionis, kai tiesiog lygioje vietoje „kabinasi“ prie Nausėdos? Per daug menka priežastis skelbti valstybės vadovo apkaltą. Smūgiuoti į jo reitingą – taip pat. Lietuvos rinkėjai iš Pavilionio pretenzijų paprasčiausiai pasijuoks.
Bendrai, mes nespėliosime iš kavos tirščių. Viso paveikslo mes nematome.
Bet įtikinančiai žinoma, jog kovą dėl rinkėjų nusistatymo TS-LKD triukšmingai pralaimi.
Vilmorus socialinės apklausos rezultatai rodo, jog Nausėda pasilieka pačiu populiariausiu Lietuvos politiku – teigiamai jį vertina 52,8 procento respondentų. O Landsbergis šiame reitinge atsidūrė antroje vietoje iš galo. Blogiau lietuviai vertina tik ekonomikos ir inovacijų ministrę Aušrinę Armonaitę.
RuBaltic.Ru analitikos portalas jau rašė, jog yra didelė tikimybė, kad sekančiuose prezidento rinkimuose, būtent Landsbergis bus TS-LKD kandidatu.
Užsienio reikalų ministerija – tai tramplinas, nuo kurio jis turi įšokti į valstybės vadovo krėslą.
Tikriausiai dėl to Landsbergis netapo Seimo pirmininku arba ministru pirmininku. Pirmosios pareigos per daug rutiningos ir nepastebimos, antrosios – per daug pavojingos (vyriausybės vadovas tradiciškai yra asmeniškai atsakingas už socialinę – politinę padėtį šalyje).
Už tai Lietuvos URM vadovo poste galima per daug nesistengti, nei už nieką neatsakyti ir visada būti dėmesio centre. Idealus naujo „tautos tėvo“ „populiarizavimo“ variantas.
Bet praktikoje ši idėja neveikia.
Netgi ministrę pirmininkę Ingridą Šimonytę, kuri dideliu skirtumu pralaimėjo 2019 metų prezidento rinkimus Nausėdai, lietuviai vertina geriau nei užsienio reikalų ministrą.
Pas ją 46,9 procento negatyvių įvertinimų, pas Landsbergį – 57,2 procentai. Pastarajam antrame rinkimų ture su veikiančiu prezidentu nieko nešviečia, neskaitant gėdingo (netgi žeminančio) pralaimėjimo.
TS-LDK – sektantiško tipo partija. Ją sudaro nedidelis atsidavusių fanatikų branduolys (10-15 procentų). To pakanka tam, kad visada papulti į parlamentą ir periodiškai į valdžią. Nors Lietuvos gyventojų dauguma niekada nebalsuos už konservatorius.
O tuo labiau nebalsuos konkrečiai už Landsbergį, kurį į politinį Olimpą ištempė jo tuščiagarbis ir daugumos lietuvių neapkenčiamas senelis.
Patys „landsbergistai“ tai tikriausiai supranta, bet nieko negali padaryti.
Jų padėtyje galima tik „užpuolinėti“ prezidentą, dėl prigalvotų dingsčių skųstis prezidentu ir tuo pačiu demonstruoti savo bejėgiškumą.