Politika Politika

Amerikiečiai palaimino Lietuvą „kryžiaus žygiui“ prieš Kiniją

Vaizdo šaltinis: lrt.lt
 

Po ilgos pauzės Lietuva pasiryžo atsakomajam žingsniui diplomatiniame konflikte su Kinija ir, praėjus beveik mėnesiui po kinų ambasadoriaus atšaukimo iš Vilniaus, atšaukė savo ambasadorių iš Pekino. Lietuvos valdžios ryžtą ir toliau konfrontuoti su Padangių šalimi parėmė amerikietiški sąjungininkai, kurie deklaratyviai palaikė Vilniaus kursą, nukreiptą į bendradarbiavimo su Kinija griovimą. Lietuva tęsia Jungtinių Valstijų interesų aptarnavimą Europoje, pagal galimybes įnešdama indelį į, ne tik Rusijos, bet ir Kinijos suturėjimą. Apdovanojimu jai pažadėtas pritariantis paplekšnojimas per petį.

„Jūsų šalis geriau nei kiti supranta, ką reiškia gyventi slegiant brutaliam autokratiniam režimui. Kaip praėjusios kartos kėlėsi prieš Tarybų Sąjungos blogį, taip ir dabar Jūs kylate prieš Kinijos Komunistų Partiją ir didžiausią per paskutiniuosius dešimtmečius grėsmę demokratiniam gyvenimo būdui“, - atvirame laiške Lietuvos vadovybei parašė 15 JAV Atstovų rūmų kongresmenų.

Pagrindinė Amerikos politikų laiško Vilniui mintis suformuota sekančiai: Jungtinės Valstijos sveikina „ryžtingą Lietuvos valią kovoje su augančia Kinijos Komunistų Partijos įtaka Europoje“.

Kitaip tariant, Vilnius įpareigojamas ir toliau savo kukliomis galimybėmis suturėti augančią naujos supervalstybės įtaką Europoje, išsaugant Senąjį pasaulį pasenusio, pendėjančio hegemono – Amerikos įtakoje.

Lietuvos – Kinijos santykių griovimo kryptis, kurią įgyvendina Lietuvos URM, pripažįstama teisinga ir verta pagyrimo. Tai galima laikyti moraline parama, kadangi Vilniuje išsigando, matydami, link ko veda jų politika. Visgi, KLR ambasadoriaus atšaukimas į Pekiną ir kinų atsisakymas geležinkelio tranzito - tai ne juokai.

Amerikiečiai kursto bugščius sąjungininkus: viskas teisinga, taip ir reikia. „Pekino reakcija ir bandymai diktuoti užsienio politiką per prievartą ir pasityčiojimą visiškai nepriimtina. (...) Mes, kartu su Jumis, smerkiame atsakomąjį Pekino elgesį“, - sako amerikiečių kongresmenai lietuvių politikams.

Rodėsi, jog visą tai parašė ne JAV Prezidentas Džozefas Baidenas, ne valstybės sekretorius Entoni Blineken, ne Prezidento nacionalinio saugumo patarėjas Salivan, ir ne kas kitas, kas dabar organizuoja Vašingtono užsienio politiką. Tai pasakė, remdamiesi opozicinės JAV Respublikonų partijos iniciatyva, keletas Kongreso Atstovų rūmų deputatų, Tačiau, neišlepintam didenybės dėmesiu vasalui Lietuvai pakako ir tokių paramos spindulių iš už okeano.

Praėjus beveik mėnesiui po kinų ambasadoriaus atšaukimo iš Lietuvos, Vilnius pagaliau ryžosi atsakyti simetriškai ir atšaukė Lietuvos ambasadorių iš Pekino.

Buvusias prieš tai keletą savaičių Lietuvos URM tūpčiojo vietoje ir siuntė Pekinui signalus: gal būt susitarsime? URM vadovas Gabrielius Landsbergis, kuris asmeniškai pats sugriovė Lietuvos-Kinijos santykius, kalbėjo, jog darbuojasi stengdamasis juos atstatyti. Prezidentas Gitanas Nausėda interviu užsienio žurnalistams pasakė, jog Lietuva tęs savo principingą užsienio politiką, ir kartu su tuo sakė, jog Vilnius pasiruošęs dialogui su Kinija.

JAV pastatė tašką visiems tiems blaškymams ir abejonėms.

Užduotis Lietuvai – užtikrinti strateginius amerikiečių interesus Europoje, išsaugant Amerikos įtaką Senajam pasauliui ir apsaugant jį nuo ne tik Rusijos, bet Kinijos įtakos sustiprėjimo.

Rodėsi, ką gali padaryti Lietuva dėl Vokietijos, Prancūzijos ir kitų didžiųjų ES šalių, na ir bendrai ES santykių sugriovimo su Kinija? Visų pirma, kaip rodo Europos Sąjungos dialogo su Rusija sugriovimo patirtis, kai ką gali. Antra, kažkas tai turi būti likusiems amerikiečių satelitams Europoje silpnaprotiškumo ir narsumo pavyzdžiu. Trečia, Jungtinių Valstijų kortų kaladėje ne vien tik Lietuva.

JAV kongreso nariai, be viso kito, pritaria Lietuvos sprendimui išeiti iš «17+1» projekto - Kinijos bendradarbiavimo su Centrinės ir Rytų Europos šalimis formatas, kuris savo ruožtu, yra daug platesnio kinų projekto „Viena juosta    - vienas kelias“ dalimi. Amerikiečių žodžiais tariant, Padangių šaliai šis projektas reikalingas tam, kad „investicijas ir prekybą paversti politine įtaka, svertu, dažnai per skolų žabangas ir priklausomybę“.

Šioje dalyje lietuviško „principingumo“ palaikymas kvepia lyg tai paguoda, lyg tai sadizmu.

Amerikiečiai tyčia ar netyčia lipa ant pačios skaudžiausios lietuvių nuospaudos, primindami apie tai, jog konfrontacija su Padangių šalimi iš Lietuvos atima didžiąją jos svajonę apie vystymosi proveržį ir ekonominį „stebuklą“ dėka santykių su Kinija vystymo.

Lietuvos vadovų neryžtingumas tęsti konfliktą su Padangių šalimi, į kurį jie neapdairiai įsivėlė, buvo susijęs su nenoru atsisakyti savo svajonės. Jei santykiuose su Rusija dar prieš 15 metų amerikiečiai Vilniui išdėstė visus taškus virš „i“, tai Jungtinių Valstijų konfliktas su Kinija - palyginti naujas siužetas, ir Lietuvą valdantys galvočiai tai suprato labai vėlai.

Dar prieš trejus metus tuometinė Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė skraidė į Kinija reklamuoti lietuviška kefyrą ir kildytą pieną, Skraidė tuo pačiu metu, kai JAV valstybės sekretoriaus padėjėjas Europos ir Eurazijos klausimais inspektavo Rytų Europos satelitus ir įtikinėjo juos apie kontaktų su kinų komunistais neleistinumą.

Dar prieš metus Lietuvoje svajoje apie „Naująjį šilko kelią“, milijardines kinų investicijas, ir milijonų tonų kinų krovinių į Europą per Klaipėdos uostą srautą. Dabar krovinių vežimas geležinkeliu iš Kinijos į Lietuvą sustabdytas. Apie investicijas Klaipėdoje galima užmiršti, o gamintojai rauda, jog kinai daugiau nebenori pirkti lietuviškas statybines medžiagas ir pieną.

Už vasališką tarnavimą Amerikai prisieina mokėti skurdu, ekonomine ir socialine depresija.

Ar daug ko pasiekė Lietuva per „Rusijos suturėjimo“ dešimtmečius? Ką ji gavo vietoj to? Ekonominės krizės, jaunimo emigravimas, investorių pasitraukimas iš šalies, gyventojų senėjimas ir išmirimas, savižudybių ir alkoholizmo antirekordai – antirusiška politika ir palankumas Jungtinėms Valstijoms tuos procesus ne taip kad įtakojo.

Tas bus ir su „Kinijos suturėjimu“. Pinigų iš Pekino Lietuva daugiau niekada negaus, o ką duos Vašingtonas? Ne daugiau kaip dėdės Semo pritariantį Lietuvos vadovų paplekšnojimą per petį su žodžiais: taip vaikinai, mums tokių kvailių kaip jūs, niekur nesurasti.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: