Politika Politika

Molotovo-Ribentropo paktas ir Lietuvos „sovietų okupacija“ nesusisieja

Vaizdo šaltinis: sohu.com
 

: Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda savo neseniai padarytame pareiškime dėl Rusijos pastangų perrašyti Antrojo Pasaulinio karo istoriją priminė apie 1989 metų 2-ojo TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarymą, kuriame Molotovo-Ribentropo paktas buvo pasmerktas. Tuo tarpu šitas nutarymas buvo priimtas politiniais tikslais ir prieštaravo ir istorijos faktams, ir pagrindinėms istorijos mokslo taisyklėms. Būtent Lietuva Sovietų Sąjungos ir Vokietijos „įtakos sferų“ sutartyse minima ne Molotovo-Ribentropo pakte, bet visai kituose dokumentuose, tad 1939 metų rugpjūčio 29 dienos nepuolimo sutartis jokiu būdu nelėmė Baltijos „sovietų okupaciją“.

2-ojo TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarymas dėl Molotovo-Ribentropo pakto vertas atskiro vertinimo, nes iki šiol yra naudojamas Rusijos priešų spekuliacijoms. Žinoma, kad pakto teisės ir istorijos atžvilgiu abejotinas vertinimas Baltijos Tarybų Socialistinių Respublikų buvo laikomas pseudoteisiniu pagrindu išstoti iš TSRS.

Grindžiantys šituo vertinimu baltai suformulavo „sovietų okupacijos“ koncepciją, o paskui ir pseudoteisinio respublikų išstojimo iš TSRS koncepciją. 

Nuostabiausia yra tai, kad lietuvių separatistai, 26 metus manipuliuodami paktu kaip pagrindiniu TSRS įrankiu Lietuvos įtraukimui į Sovietų Sąjungą, taip ir nesuvokė pakto esmę. Rusijoje to irgi nepastebėjo.

Esmingiausias reikalas yra tame, kad Lietuva buvo įtraukta į TSRS įtakos sferą pagal slaptą papildomą Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sutarties protokolą, pasirašytą 1939 metų rugsėjo 28 dieną, o ne 1939 metų rugpjūčio 23 dieną.

Bet Lietuva 30 metų žymėdavo rugpjūčio 23 dieną kaip graudulingą puolimo į TSRS „nusikalstomos įtakos“ sferą datą. Klaida buvo atrasta tik 2015 metais, kai buvo užbaigti garsios Sausio 13-osios bylos tardymo darbai ir perduoti tyrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Lietuvos Generalinės prokuratūros tardymo grupės paruoštame ir teismui pateiktame kaltinamajame akte jau buvo frazė: „...Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės lemtis buvo nuspręsta sutartyse tarp TSRS ir Vokietijos, pasirašytose 1939 metų rugpjūčio 23 ir rugsėjo 28 dienomis ir vadinamose Molotovo-Ribentropo paktu...“.

Tuo tarpu viešai žinoma, kad Molotovo-Ribentropo paktu vadinama tiktai nepuolimo sutartis pasirašyta tarp TSRS ir Vokietijos 1939 metų rugpjūčio 23 dieną, bei slaptas tos sutarties protokolas.

Tai tvirtina ir tas faktas, kad 2-asis TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir Lietuvos TSR liaudies deputatai, 1989 metų gruodžio 24 dieną paskelbė konkrečiai 1939 metų rugpjūčio 23 dieną pasirašytos vokiečių ir sovietų nepuolimo sutarties ir jos slapto protokolo politinį ir teisinį įvertinimą.

Po beveik tris dešimtmečius po Suvažiavimo lietuvių politikai su siaubu suprato, kad ir valstybė, ir Europa mini datą, kuri neturi nieko bendro su Lietuvos įtraukimu į TSRS įtakos sferą.

Pripažinti savo klaidą jie nenorėjo, tad sugalvojo „raguotą“ kiškį, pavadinę abidvi vokiečių ir sovietų sutartis Molotovo-Ribentropo paktu.

Toks Rusijos priešų vartotojiškas požiūris į svarbiausią dokumentą nulemtas tuo, kad šalies oficialūs istorikai skiria nepakankamai dėmesio manipuliacijoms su istoriniais šaltiniais.

Bet grįšim prie 2-ojo TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo pakto įvertinimų. Šiandien jau nebekyla abejonių, kad įvertinimas buvo politizuotas ir tendencingas, mažai pagrįstas teisės ir istorijos atžvilgiu.

Toks 2-ojo TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo pakto įvertinimo nuostolingumas buvo nulemtas tuo, kad deputatų komisija paruošusi nutarimo projektą, atsižvelgdavo į „per se“ principą.

Pasak šį principą pakto pasirašymo sprendimas buvo nagrinėjamas neatsižvelgiant nei į prieš tai buvę, nei į galimus sekančius įvykius Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse. Tai buvo visiškai antiistorinis požiūris, kuris iki šiol negavo atitinkamo įvertinimo.

Taip pat svarbu paminėti, kad TSRS liaudies deputatų grupei, ruošusiai suvažiavimo nutarimo projektą, vadovavo TSKP Centro Komiteto sekretorius Aleksandras Jakovlevas, vėliau pripažinęs, kad jau tuomet jis buvo aršusis antikomunistas.

Jo patys aktyviausi padėjėjai buvo Baltijos respublikų deputatai, kurie sudarė beveik pusę grupės narių.

Jie atgabeno į Maskvą pakto slapto protokolo kopijas (amerikiečių suteiktas), kuriomis manipuliavo lyg sukčiautojai.

Jakovlevo komanda ir Baltijos respublikų deputatai įtikindavo suvažiavimo dalyvius, kad TSRS ir Vokietijos sutartį ir jos slaptą protokolą smerkiančio nutarimo priėmimas taps istorinio teisingumo atkūrimu ir padės išvengti Baltijos respublikų išstojimo iš Sąjungos.

Iš tikrųjų Baltijos respublikų deputatai siekė vienintelio tikslo. Jiems reikėjo diskredituoti 1939 metų sovietų ir vokiečių sutartį ir išgauti sutarties pasmerkimą suvažiavimu. Tai suteikė Baltijos respublikoms teisę nuginčyti jų įtraukimo į TSRS teisėtumą.

Iš esmės, per suvažiavimą buvo įvykdyta teisės ir istorijos sąvokų didelio mąsto politinė manipuliacija. Galiausiai, 2-asis TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas savo nutarimu pasmerkė 1939 metų rugpjūčio 23 dienos sutartį tarp TSRS ir Vokietijos bei jos slaptą protokolą ir pripažino ją „negaliojančia nuo jos pasirašymo datos“.

Suvažiavimas taip pat pavadino sutarties slaptą protokolą „ultimatumų pareiškimo ir spaudimo kitoms valstybėms“ priemonė. Vienu atžvilgiu tai jau buvo absurdiškas sprendimas, kuriuo buvo mėginama pateisinti praeitį.

Tuo tarpu nekyla abejonių, kad Molotovo-Ribentropo paktas liovėsi galiojęs, kai Vokietija 1941 metų birželio 22 dieną pradėjo karinius veiksmus prieš TSRS.

Europos pokario pasaulio tvarka buvo įgyvendinama jau besiremiant Jaltos ir Potsdamo sutartimis. Vienintelis 1939 metų rugpjūčio 23 dienos sovietų ir vokiečių pakto likęs reliktas – Vilniaus ir Vilniaus srities priskirimas Lietuvos Respublikai. Bet apie tai nei 2-ojo suvažiavimo metu, nei vėliau niekas neužsiminė.

Matyt, šitą tiesą reikia priminti Lietuvai, kuri nuolat vadina paktą pagrindine nusikaltimo priemone prieš ją. Todėl ten visada skaudžiai reaguoja į bet kurią 2-ojo TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimo kritiką.

Viena iš buvusio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus atsisakymo vykti į Maskvą Pergalės 60-mečio minėjimui priežasčių buvo „nepriimtini“ Ribentropo-Molotovo pakto įvertinimai, o taip pat mėginimai „persvarstyti TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimą“, kurie suskambėjo tuometinio Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Putino interviu per Slovakijos radiją 2005 metų vasario 22 dieną.

Iš esmės šiame interviu Putinas tiktai pakartojo Vinstono Čerčilio duotą Ribentropo-Molotovo pakto įvertinimą: „Stalinas buvo priverstas pasirašyti sutartį su Vokietiją po nesėkmingų pastangų rasti šalininkų prieš Hitlerį Vakaruose“.

Tai papiktino buvusį nacių kolaboracionistą Adamkų, kuris, matyt, net nežinojo, jog lygiai taip pat paktą įvertino Čerčilis dar 1948 metais.

Savo požiūrį į paktą daug tiksliau ir detaliau Putinas aprašė straipsnyje „Istorijos puslapiai – motyvas tarpusavio pretenzijoms arba pagrindas susitaikinimui ir partnerystei?“. Straipsnis buvo išspausdintas lenkų laikraštyje Gazeta Wyborcza 2009 metų rugpjūčio 31 dieną, Putino vizito į Gdanską išvakarėse.

Straipsnyje Putinas pažymėjo, kad „šiandien mums siūloma be svarstymų pripažinti, kad vienintele Antrojo Pasaulinio karo pradžios priežastis yra 1939 metų rugpjūčio 23 dienos TSRS ir Vokietijos nepuolimo paktas. Deja šio požiūrio šalininkai neatkreipia dėmesio į paprasčiausius klausimus – argi po Versalio taikos sutarties, kuria pasibaigė Pirmasis pasaulinis karas, neliko „uždelsto veikimo bombų“? Jų pagrindinė – ne vien tik pralaimėjimo skelbimas, bet Vokietijos pažeminimas. Argi valstybinių sienų ribos Europoje nebuvo irstamos daug anksčiau nei 1939 metų rugsėjo 1 dieną?

Ir nebuvo Austrijos anšliuso, nebuvo išdraskytos Čekoslovakijos, kai ne vien Vokietija, bet ir Vengrija, ir Lenkija iš esmės dalyvavo Europos perdalijime? Miuncheno suokalbio dieną Lenkija pareiškė ultimatumą Čekoslovakijai, o lenkų kariuomenė kartu su vokiečių armija įžengė į Tešino ir Frištado sritis.

Ar galima užmerkti akis į vakarų demokratijų užkulisines pastangas atsikratyti Hitlerio ir nukreipti jo agresiją „Rytams“?“

Dėl pakto slaptumo ir amoralumo

2-ojo TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarymo teiginys, jog slaptas protokolas pridėtas prie 1939 metų rugpjūčio 23 dienos TSRS ir Vokietijos nepuolimo sutarties pagal sudarymo būdą ir turinį pažeidė tarptautinę teisę, yra ne vien tik politizuotas bet ir visiškai nekompetentingas.

Panašūs paktai ir sutartys, turintys papildomus konfidencialus, slaptus (pavadinimas esmės nekeičia) protokolus, kurių turinys nebuvo viešai skelbiamas, su Vokietija tarpukario metais sudarė Anglija, Prancūzija, Lenkija, Estija, Lietuva, Italija ir Japonija.

Molotovo-Ribentropo paktui 80 metų. Bet Europa irgi sudarydavo sąjungas su Hitleriu, apie tai, tačiau, nekalbama.

Yra žinoma, kad 1939 metų rugpjūčio 25 dieną lordas Halifaksas, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras, ir Lenkijos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje grafas Račinskis pasirašė sutartį dėl Didžiosios Britanijos ir Lenkijos savitarpio pagalbos. Prie šios sutarties irgi buvo pridėtas slaptas protokolas, kuriame labai dviprasmiškai buvo paminėtos Belgija, Olandija, Lietuva, Latvija, Estija ir Rumunija, kurios apie tai nebuvo informuotos.

Slapti sutarimai iki šiol išlieka vakarų diplomatijos metodika. 1960-ųjų metų pradžioje JAV ir Japonija, kuri paskelbė esanti nebranduolinė šalis, sudarė slaptą paktą, pagal kurį Japonijoje gali būti saugomi amerikiečių branduoliniai ginklai. Šita sutartis leidžia amerikiečių karo laivams ir lėktuvams, gabenantiems branduolinius ginklus, rastis Japonijoje ir bet kuriuo metu sukelti pavojų visam pasauliui.

Ypač svarbu pasisakyti dėl taip vadinamo pakto amoralumo. Šitas momentas yra akcentuojamas lietuvių ir kai kurių rusų politikų ir istorikų. Šiuolaikinių pozicijų atžvilgiu samprotavimai šia tema yra klaidingi.

Priminsim, kad karo išvakarėse anglų, prancūzų ir amerikiečių politikai laikė garbe bendrauti su Hitleriu. 1939 metais amerikiečių žurnalas Time, negalėjęs numatyti to, kad Hitleris bus pripažintas didžiausiu pasaulio istorijos nusikaltėliu, net pavadino jį „1938 metų žmogumi“.

Beje, mes ir šiandien vargu ar atspėsim, kas iš šiuolaikinių „garbingų“ politikų bus pavadintas nusikaltėliu. Kandidatų šiam titului nemažai.

O kalbant apie įtakos sferas, galima pabrėžti, kad šiandien JAV, besinaudojant pasaulio galingiausios valstybės statusu, jau atvirai deklaruoja savo teisę dalinti pasaulį į savo įtakos sferas, įtraukiant į jas ir valstybes, turinčias bendras sienas su Rusija. Tai nekelia vakarų bendruomenės pasmerkimo. Įdomu, kaip ta pati bendruomenė reaguotų jei Rusija paskelbtų savo gyvybinio intereso sfera Kanadą, Meksiką bei Panamą, tai yra. artimiausius JAV kaimynus?

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis:
Aptarimas ()