Politika Politika

Principo reikalas: Rusija turi atsisakyti turėti reikalų su Lietuva

Vaizdo šaltinis: ria.ru
 

Rusijos ambasadorius Vilniuje atsakė į Lietuvos prezidento pareiškimą apie suinteresuotumą turėti gerus santykius su Rusija, pasakydamas, jog Rusija visada yra apsiruošusi geriems kaimyniniams santykiams su Lietuva. Problema tame, jog prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė pasirengimą geriems santykiams su kokia tai alternatyvia, kita Rusija, o ta Rusija, kuri yra, jo netenkina. Gera priežastis susimastyti, ar dabartinė Lietuvą tenkina Rusija, kad palaikyti su ja gerus kaimyninius santykius?

„Rusijos – Lietuvos santykiai, deja, kaip jau ne karta mes pabrėžėme, randasi pačiame žemiausiame visos naujausios jų gyvavimo istorijos taške“, - interviu Lietuvos žiniasklaidai pareiškė Rusijos ambasadorius Vilniuje Aleksėj Isakov.

Be to, kas liečia Rusijos, tai „mes esame pasiruošę tikriems geriems kaimyniniams santykiams, pagristiems abipuse pagarba, atsižvelgiant į abiejų šalių interesus, laikantis nesikišimo į vidaus reikalus principo“, - sakė ambasadorius.

Šį pasisakymą galima skaityti replika dėl Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos pareiškimo apie gerų santykių su Rusiją viltį.

Bet jei gerai įsiskaityti į šį pareiškimą, tai paaiškėja, jog su esančia Rusija pirmasis Lietuvos asmuo jokių santykių nenori, o jo viltys yra susijusios su kokia tai „nuostabia ateities Rusija“, kuri bus sukurta pagal lietuviškus lekalus.

Galiojanti sutartis apie Rusijos ir Lietuvos tarptautinių santykių pagrindus, kuri suteikia viltį geriems santykiams, buvo pasirašyta 1991 metų liepos mėnesio 29 dieną. Viltis siejama ne tik su pačia sutartimi, bet ir su pasirašymo data, kada “Rusijos ir Lietuvos tautos kartu kovojo už laisvę“. 

„Tai buvo laikotarpis, kai lietuviai Vilniuje, o rusai – Maskvoje drąsiai stojo prieš tankus, jausdami nuoširdžią vieni kitų paramą. Kartu mes buvome stipresni“, – sakė Gitanas Nausėda.

Tai yra, įsigilinus, nieko sensacingo Lietuvos prezidentas nepasakė.

Jis demonstruoja nepalenkiama ištikimybę valstybės ideologijai, remiantis kuria „nuostabi ateities Rusija“ Lietuvai – tai 1990 metų pradžios Rusija.

Kokia tai buvo Rusija? Rusija, kuri prakeikė savo sovietinę praeitį, įskaitant ir Pergalę Didžiajame Tėvynės kare, suskilo į dalis, palikusi 25 milijonus rusų buvusiose nacionaliniuose pakraščiuose, priėjo prie masinio bado slenksčio, savanoriškai atidavė visus savo nacionalinius interesus ir prileido NATO prie pat savo valstybės sienos. O dar pradėjo melstis JAV kaip Dievui, gyventi nuo vieno TVF kredito iki kito, ir tapo pavaldi „Harvardo berniukų“ nurodymams.

Prisiminimai apie tą Rusiją absoliučiai daugumai rusų sukelia siaubo ir kankinančios gėdos mišinio jausmą, todėl Lietuvos vadovybės viltims apie kitą Rusija nelemta išsipildyti. Tai nereiškia, jog Rusija niekada nepasikeis. Savo tūkstantmetine istorija Rusija įrodė sugebėjimą fantastinėm metamorfozėm. Tai reiškia, jog tikimybė, kad Rusija bus kuriama 1991 metų pavyzdžiu, artėja prie nulio.

Kitas klausimas, ar tenkina Rusiją dabartinė Lietuva, kad su ja palaikyti geros kaimynystės santykius, jei to bus pageidaujama Vilniuje?

Kokia tai Lietuva? Tai Lietuva, kurioje Rusijos pilietis Jurij Mel nuteistas 10 metų kalėti pagal straipsnį „karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui“ už tai, kad 1991 metų sausio mėnesio 13 dienos naktį švietė tanko žibintais ir, iš nukreiptos į orą patrankos, iššovė tuščiu šoviniu, Lietuva, kurioje visuomeninius veikėjus, kurie pasisako už gerus kaimyninius santykius su Rusija, automatiškai kaltina valstybės išdavimu.

Įsigalėjus persitvarkymui, Sovietų disidentai išeidavo į gatves kovoti už demokratinę Lietuvos ateitį. Šiuolaikinėje Lietuvoje atsirado savi disidentai, kurie už atsisakymą nuo valstybinės ideologijos yra persekiojami sovietų metodais.

Lietuvos valdžia išima iš spaustuvių ir draudžia platinti knygas, areštuoja jų leidėjus ir pjudo jų autorius. Už nesutikimą su oficialiu istorijos klausimų traktavimu galioja baudžiamasis straipsnis, pagal kurį galima keleriems metams sėsti į kalėjimą. Kai pradedi nagrinėtis, išaiškėja, jog toks griežtumas reikalingas tam, kad nuo istorinių faktų ir teismo medicinos ekspertizių išvadų apginti savo melą apie tai, jog Didžiojo Tėvynės karo metu Rytų Prūsijoje raudonarmiečiai užsiiminėjo Lietuvos gyventojų genocidu, o Vilniaus televizijos bokšto gynėjus 1991 metų sausio mėnesio 13 dieną sušaudė sovietų specnazas.

Kas liečia Rusijos – Lietuvos santykius, tai kokiais tie santykiai buvo, kai jie buvo? Kokią dvišalių santykių dienotvarkę siūlė Vilnius? Atgailauti už „sovietinę okupaciją“ ir išmokėti Lietuvai 830 milijardų dolerių materialinę kompensaciją.

Gal būt ir geriau, jog su Lietuva dabar Rusija jokių politinių santykių nepalaiko?

Gal būt jau laikas išspręsti klausimą ir pasakyti, jog su šiuolaikinio pavidalo Lietuva Rusija negali santykiauti principingai, ir Maskva yra pasirengusi vystyti santykius tik su kita, alternatyvia Lietuva?

Su puikia ateities Lietuva, kurioje žmonių nesodina už tai, jog jie gina istorinę tiesą ir rašo knygas apie sausio 13? Kurioje kalėjimuose už nieką nekalinami sunkiai sergantys rusai.

Rusijos patvarumo atsargos didesnės nei Lietuvos. Ji greičiau sulauks naujos, geresnės Lietuvos, ir dargi gali pagelbėti bjauraus ančiuko pavirtimo gulbe procesui.



Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: