Lietuvoje užsibaigė municipaliniai rinkimai, kuriuose prieš prezidentinę kampaniją „prasimankštino“ pagrindiniai politiniai žaidėjai. Po preliminaraus balsų skaičiavimo paaiškėįo, kad pralaimėjusiomis praktiškai galima laikyti visas Lietuvos partijas. Balsuodami pagal kandidatų sąrašus, rinkėjai pirmenybę suteikė visuomeniniams komitetams, tuo išreikšdami nepasitikėjimą partine sistema.
Preliminariai suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad už visuomeninių komitetų sąrašus balsavo 26,75 proc. bendro rinkėjų skaičiaus. Palyginimui: paskutiniųjų municipalinių rinkimų metu komitetai buvo surinkę 2,5 karto balsų mažiau — vos per 10 proc. Tokia teigiama dinamika negali pasigirti nė viena politinė jėga.
Kaip matome, partijos po municipalinių rinkimų neturi kuo girtis.
Konservatoriai, „Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“ (TS–LKD), ūgtelėjo ststistinės paklaidos lygmenyje (16,02 prieš 15 proc. 2015 m.). Valdančioji Lietuvos valstiečių ir „žaliųjų“ sąjunga (LVŽS) ūgtekėjo trimis balsų procentais (11,15 proc. prieš 7 proc.). Jos koalicijos sąjungininkai socialdemokratai — priešingai: nuo 20 proc. krito iki 16 proc.
Galimai dalis Lietuvos socialdemokratų partijos elektorato po jos skilimo pasirinko perspektyvesnius „valstiečius“, neskaičiuojant tų 1,67 proc. rinkėjų, atidavusių balsus atskilusiai nuo jos Lietuvos socialdemokratų darbo partijai.
Rezultatai kitų politinių jėgų, kurios 2015 metais neketino skęsti, taip pat ženkliai pablogėjo.
Labiausiai krito Lietuvos liberalų sąjūdis (LLS), finiše pasiekęs 5,9 proc. Jeigu praeitų municipalinių rinkimų metu liberalai faktiškai ėjo greta savo „vyresniųjų brolių“ — konservatorių, tai šiandien iš jų būtosios įtakos beliko šnipštas.
Ir tai visiškai nenuostabu. Iš savo politinių viršūnių LLS krito beveik iškart po 2015 metų rinkimų. Partijos pirmininkas Eligijus Masiulis tapo vienu iš pagrindinių figūrantų MG Baltic byloje. Garsus korupcijos skandalas tapo liberalams nokdaunu, ir jau po mėnesio jų reitingas sumažėjo 9 proc. 2016 metų parlamento rinkimuose jie ėjo jau be Masiulio, užėmė ketvirtą vietą ir gavo 14 mandatų. Lietuvos liberalų sąjūdžio vadai visa tai palaikė sėkme, o Vilniaus meras Remigijus Šimašius net neatsargiai mestelėjo TS–LK adresu: „Jeigu iš šalies pažvelgti į „Tėvynės Sąjungą“, tai konservatoriai vietoj aktyvesnio konsolidavimo balsų, kurių jie galėjo sulaukti iš konservatyvesnių gyventojų, nutarė konkuruoti su Liberalų sąjūdžiu dėl liberaliai mąstančių žmonių“.
Ką gi, „landsbergininkai“ sparčiai išgydė liberalų lygybės sindromą. Prasidėjus išoriniam spaudimui, partijoje įsiplieskė vidiniai kivirčai, o praeitų municipalinių rinkimų triumfatoriai — jau minėtas Šimašius ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas — pasitraukė iš jos gretų.
Gabrieliaus Landsbergio lūpomis konservatoriai 2017 metais paskelbė liberalams „mirties nuosprendį“: „Deja, tenka pripažinti, kad tai, greičiausia, Liberalų sąjūdžio galas“.
Praėję rinkimai parodė, kad šis tvirtinimas buvo teisingas. Dabar liberalų laukia perspektyva rinkimų metu nepatekti į Seimą.
Atrodytų, jaunesniųjų sąjungininkų kritimu konservatoriai turėtų būti patenkinti, juk TS–LKD ir LLS, kaip tiksliai pastebėjo Šimašius, žaidžia tame pačiame elektorato lauke. Kuo labiau krinta liberalai, tuo aukščiau kyla konservatoriai. To buvo tikėtasi.
Tačiau municipalinių rinkimų lygmenyje ši shema skilo: LLS elektoratas nepersimetė į Landsbergių kompaniją.
Alternatyvių politinių jėgų šalininkais netapo ir kitomis politinėmis jėgomis nusivylę rinkėjai. Darbo partija praeituose rinkimuose surinko apie 9 proc. balsų — šiandien krito iki 5,1 proc. Apie 3 proc. prarado Lietuvos lenkų rinkimų akcija, tiek pat — Tvarkos ir teisingumo partija.
Tačiau šių balsų negavo nei konservatoriai, nei „žalieji“. Jie atnešė sėkmę visuomeniniams rinkimų komitetams, išvengusiems partinių spalvų.
Rinkimų išvakarėse Gabrielius Landsbergis paviešino savo prognozes municipaliniuose rinkimuose: konservatoriai turi aplenkti 2015 metais pirmąją vietą užėmusius socialdemokratus. Uždavinys maksimum — užimti pirmąją vietą pagal mandatų skaičių. Sprendžiant pagal preliminarius rezultatus, TS–LKD užsibrėžto tikslo pasiekė.
Tačiau pagal faktą municipalinėje kovoje konservatoriai tik išsaugojo pasiektą lygmenį — jų sėkmė tapo lietuvių nusivylimo pačia partine sistema rezultatu.
Ši tendencija akivaizdžiai buvo matoma jau praeitų rinkimų rezultatuose. Jau tada nepriklausomi kandidatai tapo merais nemažų miestų, nustumdami savo partinius oponentus. Šiaulių vadovu, pavyzdžiui, tapo save iškėlęs Artūras Visockas, nepartiniai Rytis Mykolas Račkauskas ir Vytautas Grigaravičius rinkėjų pasitikėjimą pelnė Panevėžyje ir Alytuje.
Liberalų sąjūdis buvo iškilęs todėl, jog visuomenė pavargo nuo konservatorių ir socialdemokratų politikos. Tačiau LLS rinkėjai gana greitai nusileido iš padangių, nes suprato, kad jų numylėtiniai taip pat nuodėmingi. Šiandien ketvirtadalis Lietuvos rinkėjų jau nemąsto kandidatų partinio identiškumo kategorijomis. Ir tai rimtas iššūkis sisteminėms partinėms jėgoms. Pirmiausia — TS–LKD.
Iš vienos pusės, konservatoriai rodo stabilius rezultatus ir prie bet kurios konjunktūros gali pasikliauti savo rinkėju ( ko negalima pasakyti, pavyzdžiui, apie liberalus, kurie po pirmo rimto skandalo tuoj pat išbarstė elektoratą).
Iš kitos pusės, išseko TS–LKD rezervai keliant savo reitingą oponentų diskreditavimo sąskaita.
Pirmąjį ryškų 2019 metų municipalinių rinkimų rezultatą galima charakterizuoti dviem žodžiais: nepartiškumo triumfas.
Nei konservatoriams, nei „valstiečiams“, kurie kaunasi dėl šalies prezidento posto, visa tai nežada nieko gero.