Politika Politika

Algirdas Paleckis: „Landsbergis — politikas su minuso ženklu”

Vaizdo šaltinis: facebook.com
 

Lietuvos Seimo pirmininkas pasiūlė suteikti idėjiniam konservatorių lyderiui Vytautui Landsbergiui šalies prezidento statusą. Premjeras pripažino, kad Landsbergis tikrai užsitarnavo bent jau prezidentinių privilegijų. Apie Landsbergių dinastijos fenomeną ir tą vaidmenį, kurį jo atstovai atlieka dabartinėje Lietuvos politikoje, analitinis portalas RuBaltic.Ru kalbasi su politologu Algirdu PALECKIU:

— Pone Palecki, idėja suteikti Vytautui Landsbergiui prezidento statusą ir privilegijas iššaukė prieštaringas nuomones. Kas čia ne taip?

— 1990 metais pagal Lietuvos TSR įstatymus buvo išrinkta Aukščiausioji Taryba. Faktiškai tai buvo tarybinis Lietuvos organas, o Vytautas Landsbergis — jo vadovas. Būtent Aukščiausioji Taryba 1990 metų kovo 11 dieną paskelbė nepriklausomybę. Prasidėjo pereinamasis laikotarpis. Todėl naujausia Lietuvos istoriografija nepajėgia atsakyti į klausimą, kas gi tada vadovavo Lietuvai. Buvo dvivaldystė. Maskvoje — Gorbačiovas, Lietuvoje — Aukščiausioji Taryba ir jos paskirta vyriausybė, kurios vadove tapo Kazimira Prunskienė — pirmoji naujosios Lietuvos premjerė.

Vytautas LandsbergisVytautas Landsbergis

Prezidento tada nebuvo — tuo metu galiojusi Lietuvos TSR Konstitucija tokios pareigybės nebuvo numačiusi. Štai ir ginčijamasi, kas gi buvo valstybės vadovas. Aš net pasakyčiau, kad ūkinius, o kartais ir politinius klausimus sprendė Prunskienė. Ji pasižymėjo kaip daug įtakingesnė, nei Landsbergis, politikė. Taip kad ginčytis šiuo klausimu galima iki užkimimo.

Na, o Landsbergį tebejaudina pagerbimų ir apdovanojimų tema.

Jokių kalbų nebūtų, jei jis pasakytų, jog jam nereikia naujų regalijų. Tačiau jis gudriai tyli, paduodamas ženklą, kad mielai dar ko nors garbinančio sulauktų. Štai ir perrašinėjama istorija atbuline data. Prezidento tada nebuvo...

Vėlgi galima ilgai ginčytis, sakyti, pavyzdžiui, kad Aukščiausioji Taryba buvo viršesnė už vyriausybę, nes ji ją patvirtino savo balsais. Iš kitos pusės, reali valdžia buvo premjerės rankose. Šia prasme klausimas įsiremia į Landsbergio išdidumą ir jo aplinkos šokinėjimą aplink jį.

— Vytauto Landsbergio tėvas buvo ministras Laikinosios Lietuvos vyriausybės, suformuotos nacių okupacijos metu. Jo senelis buvo žinomas visuomenės veikėjas, lietuvių nacionalinio judėjimo caro laikais ideologas. Kaip susiklostė, kad Landsbergių dinastija taip tampriai įsipynė į Lietuvos valdžią ir visuomeninį gyvenimą?

— Tai svarbus momentas. Iš vienos pusės, be abejonės, Landsbergiai — inteligentų, visuomenės veikėjų dinastija. Iš kitos, kyla daug klausimų, į kuriuos iki šiol nėra atsakymų. Antai Vytauto Landsbergio tėvas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis užėmė aukštas pareigas antitarybinėje vyriausybėje nacių okupacijos metu, po to atsidūrė Vakarų Europoje, iš kurios persikėlė į Australiją ir 1959 metais sėkmingai grįžo į Tarybų Lietuvą.

Vytautas Landsbergis-ŽemkalnisVytautas Landsbergis-Žemkalnis

Jam buvo suteiktas Nusipelniusio Lietuvos TSR architekto vardas, jis gavo greta Kauno namą. Apie tai net Lietuvos TSR enciklopedijose parašyta.

Kas pamena anuos laikus, puikiai supranta, jog tuomet lengvai sugrįžti iš Australijos, prieš tai, okupacijos metais, pabuvojus antitarybinės vyriausybės sudėtyje, nebuvo įmanoma.

Visa tai verčia manyti, jog Vytauto Landsbergio tėvas vykdė kažkokią užduotį. Kieno? Tiesioginių įrodymų nėra, vien tik spėlionės. Todėl ir dėl sūnaus karjeros kyla klausimai. Sąjūdis Lietuvoje kūrėsi visiškai palaikant Komunistų partijai ir Saugumo komitetui. Iš dalies tai vyko savaime, tačiau nurodinėjant ir leidžiant Tarybų valdžios organams.

— Ir todėl pasklido gandai, jog Landsbergius siejo ryšiai su VSK (KGB). Šie gandai iki šiol neišnyko.

— Tokie gandai tikrai egzistuoja. Tiesioginių įrodymų aš nemačiau. Tačiau pasikartosiu: Landsbergio-Žemkalnio biografijos žmogus 1959 metais grįžti į Tarybų Sąjungą be specialiųjų tarnybų sutikimo ir žinios negalėjo.

— „Dėdulės“ pravardė, kuri buvo suteikta agentui, taip pat iš ten atėjo?

— Ji ne pirmi metai pasirodo spaudos puslapiuose, tačiau nesant dokumentų sunku teigti šimtu procentų.

— Landsbergį kai kas vadina dabartinės Lietuvos tėvu, Lietuvos politikos patriarchu. Ar tikrai, objektyviai vertinant, jis atliko didelį vaidmenį kovoje už nepriklausomybės atkūrimą?

— Be abejonės, Vytautas Landsbergis – vienas iš dabartinės Lietuvos tėvų pradininkų. Aš dar pridurčiau, kad jis buvo pagrindinis naujosios Lietuvos ideologas ir, kaip nebūtų keista, juo lieka iki šiol. Tačiau svarbu nepaklysti terminuose.

Landsbergis – tipiškas 80-ųjų metų pabaigos populistas, o tokių tada buvo apstu Tarybų Sąjungos pakraščiuose: Baltarusijoje, Ukrainoje, Užkaukazės ir Pabaltijo respublikose. Apsukresni žmonės pajuto permainų dvasią ir sugebėjo sukaupti politinį kapitalą.

Landsbergis iškilo kaip politikierius ir taktikas: jis realiai įėjo į istoriją, pelnė įvariausias privilegijas, gavo daugybę premijų, tame tarpe ir pinigais. Bet politikas jis menkas. Pastarųjų 25 metų rezultatai šokiruojantys: demografinė krizė, didžiulė emigracija, lietuviai tapo išnykstančia tauta, sugriauta pramonė ir t.t. Apklausų metu pagal populiarumą Landsbergis visada atsiduria paskutinėje arba priešpaskutinėje vietoje.

Jam pavyko 80-ųjų pabaigoje tapti tautos vedliu, tačiau jau 1990-ųjų vasarą jo reitingas ėmė sparčiai kristi. Nuo tada jam tik beliko didinti įtampą, ką jis sėkmingai daro iki šiol. Daug kas jo nemėgsta ir nemėgsta teisėtai: pragyvenimo lygis krito.

Landsbergis arogantiškas, ir žmonės tai jaučia. Ir svarbiausia bei liūdniausia – jis nepripažįsta pozityvios darbotvarkės.

Jo ideologija paprasta – rusofobija.

Landsbergis savo ilgaamžiškumu aplenkė Algirdą Brazauską ir daugelį kitų, ir, manau, likimas padiktavo, kad jis pamatytų savo kurso griūtį. Net nepriklausomybės, dėl kurios jis kovojo, šiandien nėra: viską sprendžia Vašingtonas ir Briuselis.

— Tačiau lietuviškoji spauda, kaip taisyklė, pagarbiai mini Landsbergį.

— Atotrūkis tarp to, ką galvoja žmonės ir rašo spauda, Lietuvoje primena situaciją Amerikoje su Trampu. Elitui visada reikalinga konkreti, tautą vienijanti asmenybė. Lietuvos elitui Landsbergis šiam vaidmeniui tinka. Jis patriarchas ir statusu, ir amžiumi, be to, nenuskriaustas talentais. Jis kalba vaizdžiai, moka išreikšti mintis.

Mūsų žiniasklaida tampriai susieta su valdžia, o valdžia — su konservatorių partija, kuriai daugelį metų vadovavo Landsbergis.

Elitui jis didvyris. Tautos daugumai ir elitas tokio vardo nevertas. Juolab — Landsbergis. Jis mirguliuoja žiniasklaidoje. Tačiau jei peržvelgti komentarus po jo straipsniais arba straipsnius apie jį, — Landsbergis ten nekaip atrodo.

— Ar jo įvaizdis padeda konservatoriams?

— Sutelkiant branduolinį lektoratą — taip. Bet ne daugiau. Jeigu konservatoriai nori išplėsti lektorato bazę (o jie nori), tai Landsbergio įvaizdis ne padeda, o, priešingai, atstumia.

Pavardė daug ką atstumia ir nuo Landsbergio anūko Gabrielio. Jam tenka padirbėti, norint įveikti negatyvą senelio atžvilgiu.
Gabrielius LandsbergisGabrielius Landsbergis

Bet tuo metu branduolinis lektoratas pastoviai mobilizuojasi ir drausmingai ateina balsuoti. Taigi svarbu pasinaudoti seneliu Landsbergiu. Tačiau virš 20 proc. balsų konservatoriai pastaraisiais metais negavo ir, manau, artimiausiais metais negaus.

— Gabrielis Landsbergis vadovauja Tėvynės sąjungai — krikščionims demokratams. Kokias Jūs matote jo politines perspektyvas? Kiek panašus jis į savo senelį?

— Jis vis dėlto neturi nei patirties, nei talantų, kuo pasižymėjo senelis. Senelis — šachmatininkas, jis moka numatyti ėjimus, ypač intrigų atžvilgiu. Anūkas dar jaunas, nesukaupęs patirties. Iš jo kalbos galima spręsti, kad jis neturi literatūrinio talento, kas, pripažinkime, charakterizuoja senelį Landsbergį. Šis liežuvį puikiai valdo, jis net poezija užsiiminėja, jau nekalbant apie publicistiką. Iš kitos pusės, anūkas dinamiškas, sparčiai mokosi. Ir mokosi iš paties senelio, nors matosi, jog jis neturi senelio polinkio intriguoti.

— Spaudoje pasitaiko nuomonė, kad senelis Landsbergis iki šiol valdo Lietuvą per neformalius įtakos svertus. Ar taip yra?

— Iš dalies sutinku. Senelis Landsbergis turi puikią atmintį pavardėms ir informacijai.

Jis daug metų vadovavo Lietuvai, pasodino į svarbiausias vietas savus žmones, tokius kaip Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, nekalbant apie žmones specialiosiose tarnybose, prokuratūroje, kitose jėgos žinybose.
Vytautas Landsbergis ir Dalia Grybauskaite

Vytautas Landsbergis ir Dalia Grybauskaite

Jis disponuoja įvairia informacija, o, kaip žinia, kas disponuoja informacija, tas ir valdo. Landsbergis dabartinę Lietuvos politiką įtakoja savo patarimais, pastabomis. Net buvęs prezidentas Valdas Adamkus savo memuaruose neseniai parašė, kad Landsbergis, net ir neužimdamas politiškai reikšmingų postų, ateidavo pas jį ir palikdavo raštelius, nurodančius, kaip ir ką daryti, ką kur paskirti. Anglų kalboje yra toks išsireiškimas — political animal („politinis gyvulys“, „gamtos sukurtas politikas“ — RuBaltic.Ru pastaba).

Landsbergis — politikas pagal apibrėžimą. Tačiau politikas su minuso ženklu.

Politika — jo gyvenimo būdas. Troškimas valdžios, ėjimas valdžion ir jos realizavimas — tai jo esmė. Jis sukaupė didžiulę patirtį, kadrinį potencialą, į svarbiausius postus pasodino savus žmones, ir tai pasireiškia. Įmėgį valdyti jis realizuoja gana sėkmingai, nepaisant garbaus amžiaus.

— Dėl nepriklausomybės kovojo daug žmonių. Buvo Atkuriamasis Seimas, daug signatarų. Kodėl Sąjūdis ir nepriklausomybės atkūrimas dabar dažniausiai asocijuojasi būtent su Landsbergiu?

— Čia pasireiškia tam tikras asmenybės kultas, kuris net ir šiandien būdingas mūsų sistemai. Iki karo egzistavo diktatoriaus Antano Smetonos kultas, ir kažkas panašaus išliko mentalitete. Tautos noras atsirinkti figūrą ir ją dievinti. Arba, tiksliau, ne tautos — tauta seniai nusivylė Landsbergiu, — o elito.

Antanas SmetonaAntanas Smetona
Kitas faktorius — Landsbergio ir jo aplinkos politika. Jis neapkenčia konkurentų, seniai „suėdė“ jau minėtą Prunskienę ir kitus.

Istorija dabar pateikiama taip, kad buvo žmogus, kuris „pažadino“ tautą ir atnešė jai nepriklausomybę. Jis energingas, tiesiog pasionarijus. Istoriją kuria pasionarijai. Jie ir suteikė šiam žmogui erdvę. Kitos versijos atmetamos. Žinoma, ir ta, kad tada ne tik Landsbergis veikė. Juk be jo buvo ir kiti žmonės, kurie, ne kaip jis, tarybiniais laikais buvo disidentai. Tačiau mūsų žiniasklaida apsiginklavo ir gina kitą versiją — ir čia, beje, vėl pasireiškia Landsbergio valdžios įtaka. Taip kad yra kaip yra.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: