Lietuva jėga nuslopino neramumus, kurie kilo pabėgelių stovykloje. Minios išvaikymui specialios pajėgos panaudojo vandens patranką ir ašarines dujas. Lietuvos Vidaus reikalų ministerija (VRM) oficialiai leido naudoti prieš pabėgelius smurto veiksmus, gaudyti juos po miškus su šunimis ir prievarta gražinti į Baltarusiją. Tai, kad kilo stambaus masto migrantų krizė, galima laikyti Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos politiniu triumfu: jis išmušė iš Vilniaus rankų žmogaus teisių gynimo kortą ir tuo pačiu visai sumenkino lietuviškos diplomatijos pastangas įsteigti tarptautinį tribunolą Baltarusijos valdžiai teisti. Šiame tribunole pirmuoju smuiku būtų griežusi Lietuva ir jos priglausti Baltarusijos opozicijos veikėjai.
,,Lietuvos policija panaudojo ašarines dujas ir vandens patranką, siekdama išvaikyti migrantų minias, kurie ėmė maištauti dėl blogų salygų stovykloje, įrengtoje Rūdninkų kaime. Pabėgeliai kalba, kas jų tėvynėje byvo geriau, ir atsisako nuo maisto, kuris jiems atvežamas, atsisako gerti vandenį, kurio spalva abejotina. Tačiau pagrindine neramumų priežastimi tapo palapinių skendimas vandenyje po liūties, taip pareiškė vietos valdžios atstovai“-pranešė televizijos kanalas Euronews.
Naujienos perpasakojimas šiuo atveju ne mažiau svarbus, nei pati naujiena. Iš vienos pusės, Euronews sutinka su Lietuva, kad migracijos krizės priežastis-,,Lukašenkos režimo provokacija“. Ir tuo pačiu Europos Sąjungos informacinis ruporas teigia, kad pabėgeliai tai nekaltos aukos, ir tikrai nepritaria Lietuvai, kurios jėgos struktūrų atstovai leido ašarinies dujas ir galinga vandens srove talžė tuos nekaltus žmones.
Ir toks svarbios nuomonės pasireiškimas-tai Vilniui tikrai nepalankios pozicijos išraiška.
Vakarų Europa ir JAV atsisakė Lietuvai suteikti aukos statusą, kai šalį užplūdo migrantų banga. Šį privilegijuotą statusą, kaip paprastai ir būna tokios krizės metu, gauna patys pabėgeliai, o Lietuvai tenka pastabos ir įspėjimai dėl žiauraus elgesio ir žmogaus teisių pažeidimų.
Didelis straipsnis apie padėtį Baltarusijos-Lietuvos pasienyje pasirodė Vakarų spaudoje-stambiame New York Times reportaže-ir šioje publikacijoje dėstoma būten apie masinius žmogaus teisių pažeidimus. Liberalios ideologijos vedlys nuoširdžiai užjaučia pabėgelius, kurie ,,įtraukti į geopolitinę kovą“, ir smerkia Lietuvą, kurios atstovai vis žiauriai elgiasi su migrantais.
Apie ,,vis labiau žiauriai“ buvo parašyta gerokai iki tol, kol Vilnius nusprendė jėga deportuoti arabus atgal į Baltarusiją, leido naudoti prieš migrantus smurto veiksmus, ir įsakė pasieniečiams gaudyti juos po miškus su šunimis.
Lietuva virš 30 metų parazitavo tarptautinės politikos sferoje, kurdama aukos įvaizį ir vis reikalavo pagalbos iš sąjungininkų. Labai įvairios pagalbos. Ir štai dabar New York Times jau skambina pavojaus varpais ir įrodo, kad šiuo metu pagalbos reikia nelegaliems migrantams. Lietuvai gi paramos nereikia. Prieš Lietuvą reikia imtis konkrečių priemonių, nes oficialūs šalies pareigūnai itin agresyviai elgiasi su nekaltomis aukomis bei atvirai pažeidžia žmogaus teises.
Toks požiūris į Lietuvą bus tol, kol Vilnius naudos nuožmaus smurto priemones. Ir kol kas tokia pozicija dominuoja, nes ir Lietuvos VRM leido pabėgelių atžvilgiu naudoti fizinę jėgą ir psichologinio spaudimo priemones, ir net šalies prezidentas mano, kad reikia praplėsti Lietuvos kariuomenės įgaliojimus ir nukreipti karinius dalinius prieš pabėgelius, ir jau realiai vykdoma priverstinė arabų deportacija. Dar gerai, kad kol kas ne užplombuotuose vagonuose, kaip Stalino laikais.
Vakaruose dominuojanti liberali ideologija tokų metodų negali pateisinti. Tuo labiau –kai tokie metodai taikomi migrantų-musulmonų atžvilgiu, kurie dėl savo ,,nukentėjusių rolės“-privilegijuota socialinė grupė. Rytų Europos valstybei mušti ir pjudyti šunimis pabėgelius-tai tas pats , kaip išvaikyti gėjų paradą. Viskas, po tokių įvykių Vakarų šalių požiūriu tokia valstybė nebėra demokratinė, nebėra europietiška, ir nebėra toje pačioje ,,vertybių sistemoje“.
Ir tada visiškai aišku, kad tokia dabartinė situacija Baltarusijos-Lietuvos pasienyje: tai tikra taip vadinamo ,,paskutinio Europos diktatoriaus“ pergalė.
Aleksandras Lukašenka išmušė iš oficialaus Vilniaus rankų tariamų žmogaus teisių gynėjų kortą ir atsakė Lietuvai tuo pačiu ginklu, demaskavo kaimyninę šalį jos sajungininkų akyse, ir tuo pačiu atėmė galimybę veikti jai Baltarusijos kryptimi, tariamai ginant žmogaus teises.
Tarp kitko, Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir šalies prezidento administracija turėjo tikrai napaleoniškus planus dėl žmogaus teisių gynimo temos panaudojimo. Užtenka paminėti, kad lietuviškoji diplomatija paskutinių mėnesių bėgyje įvairiais būdais prastūminėjo idėją įkurti tarptautinį tribunolą Baltarusijos klausimu: pagal analogiją tarptautinio tribunolo buvusios Jugoslavijos klausimais. Lukašenka turėjo sėsti į teisiamujų suolą: jei ne tiesiogiai, tai bent už akių. Pagrindiniais kaltinimo liudininkais turėjo būti Lietuvos valdžios atstovai ir jos priglausti politiniai emigrantai iš Baltarusijos.
Dėl to Lukašenka ir nukreipė galingą migrantų srautą į Lietuvą. Ne į Latviją, kuri pirmoji iš Baltijos kraštų de facto nutraukė diplomatinius ryšius su Minsko, po to, kai atvirai paniekino Baltarusijos vėliavą. Ne į Lenkiją, kuri vaidino pagrindinį vaidmenį nuožmių ir maištingų baltarusiškų protesto akcijų organizavime. Tačiau į Lietuvą, kuri pristato save pasauliui kaip pagrindinę kovotoją už žmogaus teises Baltarusijoje.
Visiems, kas žino situaciją šioje šalyje, tai supranta, kad Lietuva ir žmogaus teisės-tai visai nesuderinami dalykai. Jei konkrečiai, tai užtenka pažvelgti į Algirdo Paleckio ir Jurijaus Melio persekiojimų istorijas. Aišku, kad tai tikrai liūdnos istorijos, tačiau JAV ir Europos Sąjungos su šiomis istorijomis paveikti neišeina. Reikia tūkstančių atvejų, kurie parodytų tikrajį Lietuvos valdžios veikėjų apsimetėlių veidą.
Ir Minske rado patikimą būdą.
Baltarusija nustojo saugoti Lietuvos sienas nuo nelegalios migracijos, ir privertė ,,žmogiškąją nuoširdžiąją“ lietuviškąją valdžią parodyti pasauliui, kaip gi ištiesų jai svarbūs žmonės ir jų teisės.
Lietuvos įtakingieji veikėjai, sprendžiant pagal jų pirminę reakciją, suprato, koks gi yra gudrus Lukašenkos planas. Tačiau ilgai imituoti humanizmą bei vaidinti pažangius europiečius negalėjo.
Ir pateko į Batkos paspęstus spąstus.