Pačiame COVID-19 pandemijos ir jos sukeltos ekonominės krizės įkarštyje Lietuvai gresia dar ir politinis suskaldymas. Tarp šalies prezidento Gitano Nausėdos ir „landsbergiečių“ klano, kurio dalyviai reklamuoja prezidento pareigoms jaunąjį atstovą Gebrielių, užsivirė žymus konfliktas. Artimiausiu metu šitas konfliktas gali tapti plačiai žinomas visuomenei.
Per pastarąsias dvi savaites tarp Daukanto aikštės (Nausėdos administracijos būstinės) ir Lietuvos vyriausybės, kuriai vadovauja Landsbergių partija, įsižiebė keli konfliktai.
„Landsbergiečiai“ siekia atimti iš Nausėdos pagrindinio asmens, kuris atstovauja šaliai tarptautinėje arenoje, vaidmenį. Pavyzdžiui, per Europos Sąjungos šalių-dalyvių viršūnių susitikimą Lietuvai turi atstovauti ne šalies prezidentas bet vyriausybės vadovas.
Ministrė-pirmininkė Ingrida Šimonytė – parlamentinės-prezidentinės respublikos pagrindinis oficialus atstovas.
„Tautos tėvo“ Vytauto Landsbergio įmantrus planas: Šimonytė atsistatydins, ir laikinai einančiu ministro-pirmininko pareigas, o vėliau ir ministru-pirmininku taps jo anūkas, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Ir būtinai jis bus pristatytas Angelai Merkel, Emmanueliui Makronui ir kitiems vakarų valstybių lyderiams kaip Lietuvos pagrindinis atstovas. Turint tokią politinę kapitalizaciją ir tokius ryšius, galima drąsiai žengti į karo žygį dėl Nausėdos posto. Galbūt net prieš terminą.
Žinoma, Nausėda nenori prarasti nei savo vietos, nei galimybių, kurias ji suteikia. Todėl jis pradeda kontrataką. Net Europos tarybos klausymu Lietuvos prezidentas kategoriškai prieštarauja prieš bet kokius pakeitimus.
Taip, Vokietijai Europos taryboje atstovauja ne šalies prezidentas, o Angela Merkel. Bet Gitanas Nausėda – ne Vokietijos, o Lietuvos prezidentas. Lietuvoje prezidentą renka gyventojai, jis išreiškia tautos valią ir yra atsakingas už saugumo ir užsienio politikos klausymus. Tik jis ir niekas kitas gali skelbti Lietuvos poziciją Prancūzijos, Vokietijos ir kitų šalių-sąjungininkių lyderiams.
Anot RuBaltic.Ru šaltinius Vilniuje, tarp jaunesniojo Lansbergio ir Nausėdos jau įsižiebė pilnavertis konfliktas.
Žymia priežastimi prezidento ir pretenduojančio jo vietai Gabrielio Landsbergio konfliktui tapo naujo Lietuvos ambasadoriaus JAV kandidatūra. Pagal turimą informaciją valstybės prezidentas lobuoja šioms esminėms Lietuvos vyriausybei pareigoms buvusį užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių.
Linkevičius – pagrindinis Nausėdos taktikos elementas, kad blokuotis su kitomis politinėmis grupėmis prieš „landsbergiečių“ ataką. Šios grupės – po rudens rinkimų sudarę opoziciją centro kairės partijos.
Palyginus dabartinės konservatorių vyriausybės šnipštus kovoje prieš koronavirusą, buvusios „valstiečių“ vyriausybės nesėkmės jau pradeda atrodyti kaip laimėjimai. Atitinkamai, buvusio ministro-pirmininko Sauliaus Skvernelio reitingas auga, o dabartinės vyriausybės vadovės Šimonytės atvirkščiai krenta.
Šiomis aplinkybėmis šalies prezidentas akivaizdžiai remia „buvusius“.
Nausėda aiškiai įtikina lietuvius, kad naujoji vyriausybė yra neveiksni, nes pastoviai pratęsia karantiną ir negali gauti iš Briuselio skirtas Lietuvai vakcinas.
Pastarasis pavyzdys: griežtas Nausėdos atsakymas sveikatos apsaugos ministrui, kuris pristabdė lietuvių vakcinaciją su švedų-britų gamintu preparatu AstraZeneca, nors prieš kelias valandas jis pažadėjo pasiskiepyti šia vakcina pats. Valstybės vadovas pasipiktino, kad atsisakymas naudoti reikšmingą masinei vakcinacijai preparatą pakirsta gyventojų pasitikimą vaistu ir stato į pavojų visą vakcinacijos kampaniją.
Galime net neabejoti, kad sveikatos apsaugos ministerijai pasiūlius naudoti vakcinacijai AstraZeneca Nausėda tuoj pat pasakytų, kad vyriausybė atmeta ES stambiausių ekspertų rekomendacijas ir visiškai nevertina eilinių gyventojų gyvybes.
Bet kuriuo atveju, tokia vyriausybė gal jeigu ir neturėtų atsistatydinti, bent jau turėtų patylėti apie savo įgaliojimų praplatinimą. Apie atstovavimą Lietuvai Europos Taryboje, tarkim, ir panašiai.
Nenuostabu, kad esant tokioms „malonybėms“ vyriausybės ir prezidentūros santykiai įsitempė. Visų pirma – prezidentūros santykiai su kilniausiuoju dėdulės Landsbergio anūku, kurio politinės karjeros vardan ir yra suskaldomas jėgų išsidėstymas tarp Lietuvos vykdomosios valdžios organų.
Naujo ambasadoriaus JAV kandidatūra tampa vis rimtesniu įtampos šaltiniu. Konservatoriai, žinoma, norėtų, kad tokias strategiškai svarbias Lietuvos atstovo pareigas eitų jų bendramintis. Žygimantas Pavilėnis, tarkim, ar dar koks nors diplomatijos genijus. Todėl jiems savaime aišku yra tai, kad ambasadorių turi rinktis URM vadovas o ne prezidentas.
Viskas įrodo, kad greit Landsbergių ir Nausėdos konfliktas taps atviras.
Sanitarinės, epidemiologinės, socialinės bei ekonominės krizių aplinkybėmis tai bus ypač pikantiška. Lietuvos politikai niekaip negali įveikti pandemijos, baltarusių tranzitas akyse pabėga iš rankų, Latvija ir Estija nenori apginti Lietuvą nuo Astravo AE elektros, vakarų sąjungininkai pasibjaurina išgirsdami Lietuvos klyksmus Baltarusijos, Ukrainos ir kitais klausimais...
Paskutinis dalykas, likęs įvykdyti Lietuvos politinei klasei, kad parodyti savo visišką neveiksnumą – pradėti viešą ir garsų riejimąsi.