Politika Politika

Tarybinis tankas ir lietuvių mitas: „nusikaltimus“ Vilniuje vykdė Jurijus Melis

Vaizdo šaltinis: lrt.lt
0  

Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendė dėl susidūrimų prie Vilniaus televizijos bokšto 1991 metų sausio 13 dieną. Pagrindinis kaltinamasis ant teisiamųjų suolo — Rusijos kariuomenės atsargos pulkininkas Jurijus Melis. Jis nuteistas kalėti septynerius metus. Buvo tikėtasi verdikto sulaukti vasario 18 dieną, tačiau neva dėl teisėjų kolegijos nario „ligos“ lietuvių Temidė proceso pabaigą nukėlė. Analitinis portalas RuBaltic.Ru nutarė priminti skaitytojams ir skandalingo proceso dalyviams, kas ne taip „sausio 13-osios byloje“.

Apie 1991 metų sausio 13-osios Lietuvoje tragiškų įvykių istoriją nemažai parašyta. Prieš kruviną atomazgą prie Vilniaus televizijos bokšto, kurios nekantriai laukė Lietuvos politikos „patriarchas“ Vytautas Landsbergis, įsiplieskė konfliktas tarp sąjunginio centro ir nepriklausomybės atkūrimą paskelbusios Pabaltijo respublikos.

Tarybų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas pasipiktino LTSR Aukščiausiosios Tarybos veiksmais ir pabandė spustelti Lietuvą ekonomine blokada. Po to, kai ji buvo atšaukta, vyko beviltiškos derybos ir tragiškas bandymas karinėmis pasjėgomis įvesti Vilniuje tvarką.

Šiandien teisiamųjų suole sėdintis RF pilietis Jurijus Melis tą naktį buvo vienas iš dvylikos tankistų, kurie „atakavo“ Vilniaus televizijos bokštą.

Tarybinio tanko įvaizdis liguistu Lietuvos požiūriu į sausio 13-osios įvykius tapo vienu iš pagrindinių. Daug tonų sveriančių tonų vikšrai traiškė vargšus praeivius — tokį įvaizdį jau kitą dieną po masiškų žudynių piešė žiniasklaida. Tiesa, tankų užvažiavimų kadrų keistu būdu neišliko (tik surežisuotos nuotraukos), o ant aukų kūnų vikšrai paliko tik įdrėskimus...

„Odos įdrėskimai pagal formas primena keturkampius“, — taip ir parašė akte teismo medicinos ekspertas apie Loretos Asanavičiūtės mirties priežastis. Ir tai po to, kai merginą neva pervažiavo 58 cm pločio tanko vikšras! Kokių tik stebuklų nebūna, kai nesvarbu kaip būtina apkaltinti “okupantus”.

Bet kokiu atveju Vilnius turi pretenzijų tarybiniams tankistams. Ir buvo galima tikėtis, jog 2014 metų kovą sulaikytas Jurijus Melis bus apkaltintas ne žudant taikius gyventojus, tai bent jau bandymu juos pervažiuoti.

O kas iš tikrųjų? “544 numerio Jurijaus Melio tankas, taikytojas D.Bolšakovas, mechanikas — vairuotojas S.Dragocenyj (jam baudžiamoji byla už nusikaltimus žmoniškumui ir karinius nusikaltimus neiškelta), sulaužė televizijos bokšto vakarų pusės teritorijoje esančią tvorą, pavojingai manevruodamas, įvažiavo į teritoriją, kur ne mažiau trijų kartų tuščiais iššovė į orą, paleido dūmų uždangą, karinės technikos šviesos prietaisais švietė į civilius žmones, užimamą objektą ir aplinkinius pastatus, tokiu būdu gąsdindamas ir terorizuodamas civilius žmones”.

Tai ir yra Jurijaus Melio “kruvinieji nusikaltimai”: sulaužė tvorą ir švietė į civilius žmones.

Nieko neužmušė ir nesužalojo.

Būtų logiška visa tai išgirsti iš teisiamojo asmens advokatų arba iš jį teisinančių “Kremliaus propagandistų”, tačiau minėtą citatą mes aptinkame Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje pripažinti Jurijų Melį įtariamuoju.

Na, žinoma, už sulaužytą tvorą iš tanko ekipažo vado tikrai galima pareikalauti kompensacijos. Ir už stiklus Vilniaus televizijos bokšto langų rėmuose, jeigu jie būtų išbyrėję nuo šūvių tuščiomis. Tačiau to turbūt neįvyko, nes apygardos teismas tikrai nebūtų praleidęs galimybės priminti apie siautėjimą garso bangų, kurias sukėlė “agresoriai”.

Už tris šūvius tuščiomis — kaltinimai nusikaltimais žmoniškumui ir reikalavimas įkalinti iki gyvos galvos. Tokią formulę išrado Lietuvos “teisėtvarka”. Tai jau, neabejotinai, naujas teisės mokslų žodis!

Lietuvos nepriklausomybės gynėjų manymu, Melio kaltę apsunkina dar viena aplinkybė — jis “puolė” ne kažkokią abstrakčią žmoniją, o suverenią šalį.

Generalinės prokuratūros pozicija tame, jog Lietuva 1991 metų sausyje jau buvo išstojusi iš TSRS. Taigi tarybiniai kariškiai bandė pažeisti jos teritorijos vientisumą, nuversti konstitucinę santvarką ir taip toliau. Ar galėjo Melis jausti, kad visa tai daro? Vargu. Kaip ir viso pasaulio bendrija.

Kaip nepriklausomą valstybę Lietuvą tarptautinė bendrija pripažįsta tik 1991 metų rugsėjo 6 dieną. Sausio mėnesį pasaulio bendrija nepripažino Vytauto Landsbergio vadovaujamos Aukščiausiosios Tarybos teisėta Lietuvos valdžia.

Tad kokią konstitucinę santvarką bandė nuversti Jurijus Melis?

Net jeigu patikėti, jog Lietuva sausio 13 dieną jau buvo nepriklausoma, jos teritorijoje vis tiek galiojo Lietuvos TSR Baudžiamasis kodeksas — kito nebuvo. Pagal jį ir reikėtų teisti tragedijos kaltininkus, tačiau Jurijui Meliui buvo taikomas kodeksas, priimtas po minėtų įvykių praėjus daugeliui metų.

Ir čia teisiamąjį gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gynimo 1950 metų lapkričio 4 dienos konvencijos 7 straipsnis. Jis skelbia, “kad niekas negali būti nuteistas už kokį nors atliktą ar neatliktą veiksmą, kuris tuo momentu, kai buvo atliktas, pagal nacionalinę arba tarptautinę teisę nebuvo laikomas baudžiamuoju nusikaltimu”.

Taip kad ir tarybinė įstatymų leidyba, ir tarptautinė teisė — Jurijaus Melio pusėje. Įstatymas atgaline data negalioja — elementari kiekvienam teisės fakulteto pirmojo kurso studentui žinoma aksioma. Tiktai Lietuvai ji kažkodėl neparašyta.

Tiesa, minėtame 7 straipsnyje yra svarbus papildymas: “Šis straipsnis netrukdo teisti ir bausti bet kokį asmenį už įvykdymą ar neįvykdymą kokio nors veiksmo, kuris jo atlikimo metu buvo baudžiamasis nusikaltimas pagal bendrus teisės principus, kuriuos pripažino civilizuotos šalys”.

Pati formuluotė (“bendri teisės principai, kuriuos pripažino civilizuotos šalys”) skamba labai nekonkrečiai. Tačiau mes jau išsiaiškinom, jog “civilizuotos šalys” 1991 metų sausyje nebuvo suabejojusios TSRS teritoriniu vientisumu. O jeigu pažvelgti į Melio kaltinimus be ideologinės potekstės, tai byla subliuška kaip tas kortų namelis.

Nuo kada sulaužytos tvoros, šūviai tuščiomis ir šviesos prietaisų panaudojimas pagal “bendrus teisės principus” tapo nusikaltimais žmoniškumui?

Melį remia dar vienas tarptautinis dokumentas. Pažvelkime į 1998 metų liepos 17 dienos Tarptautinio baudžiamųjų bylų teismo Romos statuto 33 straipsnį. Jame išvardinti atvejai, kuriuose asmuo, nusikaltęs vykdydamas vadovybės įsakymą, atleidžiamas nuo atsakomybės:

a) tas asmuo juridiškai privalėjo įvykdyti šios vyriausybės arba viršininko įsakymus;

b) tas asmuo nežinojo, kad įsakymas neteisėtas;

c) įsakymas buvo akivaizdžiai neteisėtas.

Ar privalėjo Melis vykdyti vadovybės įsakymą? Žinoma. Ar jis žinojo, kad “pažeidžia Lietuvos konstitucinę santvarką”? Be abejonės, ne. Ar jis vykdė akivaizdžiai neteisėtus įsakymus? Jau nusibodo tyčiotis iš sulaužytos tvoros.

“Atsižvelgiant į įvykio aplinkybes ir tas visiškai neaiškias politines sąlygas, niekaip negalima teigti apie kariškių suvokimą, jog gautas įsakymas buvo visiškai neteisėtas”, — konstatuoja Europos juridinės tarnybos Maskvoje juristas Andrejus Tokarevas.

Pastaba apie politinių sąlygų neaiškumą labai teisinga. “Visame pasaulyje tokiu atveju skelbiama amnestija, kaip skelbė Rusija po 1993 metų įvykių ir karo Čečėnijoje, kaip TSRS skelbė 1955 metais vokiečiams tarnavusiems kolaborantams, kaip po maidano buvo paskelbta Ukrainoje (tiesa, užsibaigė liustravimu), — rašo juristas Aleksejus Jelajevas. — Nereikia remti pilietinių karų, maža kas kuo buvo permainų metu”.

Lietuvos nacionalistai paprieštaraus — ne, ne maža! Jei tu “agresorius’, tai atsakyk pagal įstatymą. Arba ne pagal įstatymą, tačiau vis tiek atsakyk.

O tuo metu pagrindinį tragedijos prie Vilniaus televizijos bokšto kaltinamąjį — Michailą Gorbačiovą — akivaizdžiai negąsdina Lietuvos Temidės griežtumas.

Jis buvo tardytojų kviečiamas, Landsbergis net piktinosi, kodėl ant teisiamųjų suolo nėra buvusio TSRS prezidento. Tačiau atsakymas visiems žinomas. Michailas Sergejevičius — visos “progresyvios žmonijos” numylėtinis. Argi galima jį teisti?

Kol Gorbačiovas vokiečių restoranuose skanauja bavarų alų, Jurijus Melis išklauso nuosprendį dėl “nusikaltimo žmoniškumui”. Visa tą ramiai stebi vakarietiški Lietuvos užtarėjai ir teises ginančios organizacijos. Kaip sakė televizijos serialo “Likvidacija” personažas, vaizdas sviestuotas.
Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis:
Aptarimas ()