Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė raštu atsisakė leisti publikuoti Rusijos archyvuose saugojamus jos personalius duomenis. Su tokiu prašymu į Grybauskaitę kreipėsi signataras Zigmas Vaišvila, daugelį metų kaltinantis prezidentę bendradarbiavimu su VSK ir reikalaujantis jos apkaltos. Atsisakydama publikuoti archyvų duomenis, kurie galėtų išsklaidyti tamsius gandus apie jos praeitį, Dalia Polikarpovna asmeniškai patvirtino, kad gandai turi pagrindo, o paviešinti archyvų dokumentai patvirtintų juos, o ne paneigtų.
Dalios Grybauskaitės biografija — tai griaučių virtinė archyvų spintose. Lietuvos prezidentės gyvenimas tarybiniais laikais — „tamsių dėmių“ rinkinys. „Tamsių dėmių“ tiesiogine prasme: žurnalistė Rūta Janutienė, ruošdama knygą „Raudonoji Dalia“, aptiko, kad iš Grybauskaitės asmens bylos išplėšti puslapiai nuo 6-ojo iki 17-ojo. Dalios Polikarpovnos santykiai su archyvų dokumentais labai sudėtingi ir supainioti. Archyvai galėtų pagaliau paaiškinti visus Lietuvos prezidentės biografijos ginčytinus momentus, nes tik ten galima gauti atsakymus į neeilinius Lietuvos konstitucinio teismo ir baudžiamosios įstatymų klausimus.
Kaip Grybauskaitė 1990 metais galėjo tapti TSKP Vilniaus mokyklos moksline sekretore, jeigu 1989 metais (jos žodžiais) pasitraukė iš Lietuvos Komunistų partijos (TSKP platformoje) ir įstojo į Brazausko vadovaujamą nepriklausomą Kompartiją? Kur jos ranka rašytas dokumentas, kad ji išstoja iš LKP (TSKP platformoje) ir įstoja į savarankišką LKP? Kuriais metais Grybauskaitė tikrai pasitraukė iš TSKP ir ar neatsitiko tai jau po 1991 metų sausio 13 d.? jei taip, ją būtina liustruoti ir taikyti baudžiamąjį persekiojimą.
Kaip 1991 metais Grybauskaitė, pasitraukusi iš aukštosios partinės mokyklos, galėjo patekti į JAV Džordžtauno universiteto stažuotes? Kas iš TSRS atstovų pasirašė siuntimą į tą stažuotę? Kodėl Lietuvos prezidentės tinklalapyje (skyrelis „Biografija“) siuntimo į JAV metai pakeisti iš 1991-ųjų į 1992-uosius?
Ir kas slypi už daugybės Grybauskaitės darbo VSK labui gandų, kuriuos savo memuaruose ir interviu patvirtina Dalią Polikarpovną 80-aisiais metais Vilniaus partinėje mokykloje pažinoję žmonės? Jei šie gandai nemelagingi, tai vėlgi pagal Lietuvos įstatymus Grybauskaitei gręsia liustravimas ir baudžiamasis persekiojimas.
Archyvai galėtų atsakyti į šiuos klausimus, tačiau jie tyli.
Tylėti jiems liepė pati Dalia, raštu atsisakiusi leisti paviešinti Rusijos Federacijos archyvuose saugomas savo asmenines medžiagas.
Su prašymu leisti išslaptinti archyvus į ponią prezidentę kreipėsi Nepriklausomybės akto signataras Zigmas Vaišvila, daugelį metų studijuojantis Lietuvos valstybės vadovės „drumzliną“ praeitį. Anksčiau Vaišvila jau buvo inicijavęs Grybauskaitės apkaltą, aiškindamas, kad tokio žmogaus vadovavimas šaliai — moralinė gėda ir grėsmė Lietuvos saugumui.
„Viena — kada nuslepi biografiją, čia jau tiek to. Bet jei tu meluoji beveik visais klausimais, ko mes su tokiu vadovu pasieksime?“ — piktinosi Zigmas Vaišvila 2014 metais interviu RuBaltic.Ru. „Meluojama taip, kad kandidatės į prezidentus anketoje 2009 metais ji parašė nebuvusi Brazausko vadovaujamos ir nuo TSKP atsiskyrusios partijos narė, o šių metų anketoje parašė, jog buvo. Bet tai melas, ir tai rodo dokumentai, ir ji pati sau prieštarauja oficialiuose dviejuose dokumentuose. Dar gyvuoja daug Lietuvos Kompartijos narių, kurie organizavo šį atsiskyrimą ir kurie pasakė, kad tai melas,“ — tada sakė signataras.
Praeitais metais Vaišvila pasišovė ištirti Grybauskaitės dalyvavimą sudėtyje tarybinės diplomatinės delegacijos, apsilankiusios JAV 1991 metais. Ką šios delegacijos sudėtyje veikė būsimoji Lietuvos prezidentė, tuo metu oficialiai kuravusi Vilniaus partinės mokyklos mokslinę veiklą? Kas ją įtraukė į delegacijos sudėtį? Kokias pareigas ji ten ėjo?
„Aš buvau Lietuvos vicepremjeru 1991–1992 metais. Ir aš tiksliai žinau, kad Lietuva jos į Ameriką nesiuntė. Pirma, mes stokojome lėšų. Antra, Lietuvoje nebuvo JAV ambasados, galinčios išduoti jai vizą. Patekti į Ameriką ji galėjo tik su TSRS pagalba,“ — taip aiškina signataras savo suinteresuotumą šiuo Grybauskaitės biografijos epizodu.
Visus savo klausimus Zigmas Vaišvila oficialiai pateikė Rusijos užsienio reikalų ministerijai ir Rusijos ambasadai Lietuvoje. Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandr Udalcov atsiuntė signatarui oficialų atsakymą.
„Gerbiamas p. Vaišvila, su Jūsų 2015 m. kovo 23 d. kreipimaisi į RF užsienio reikalų ministeriją ir RD ambasadą Lietuvoje, prašant pateikti duomenis apie galimą ponios Dalios Grybauskaitės darbą TSRD ambasadoje JAV 1991 metais, įdėmiai susipažinta. Pagal 2006 m. liepos 27 d. 152 RF federalinio įstatymo „Dėl asmens duomenų“ 7 straipsnį operatoriai ir kiti prienantys prie personalių duomenų asmenys privalo neatskleisti tretiesiems asmenims ir neplatinti personalius duomenis be personalių duomenų subjekto sutikimo, jei Federalinis įstatymas nenumatytų kitaip... Tokiu būdu, ponios D.Grybauskaitės personalinius duomenis liečiančią informaciją gali pareikalauti tik pati ponia D.Grybauskaitė“.
Zigmas Vaišvila nepasimetė ir kreipėsi pas pačią D.Grybauskaitę prašydamas pasirašyti leidimą atskleisti jos asmeninę informaciją Rusijos archyvuose.
Iš šių metų sausio 15 d. ponia D.Grybauskaitė asmeniškai atsakė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signatarui, raštu kategoriškai atsisakiusi pateikti pasauliui savo archyvinius dokumentus.
„Paaiškėjo, kad prezidentė į signataro laišką sausio 15 d. atsakė raštu ir informavo, kad tokį sutikimą kategoriškai atsisako duoti, — rašo Lietuvos portalas Ekspertai.ru. — Paprašius plačiau pakomentuoti atsisakymo priežastis, Prezidentūra paaiškino, kad jokių komentarų šiuo klausimu niekada nebus“.
Savo atsisakymu Dalia Grybauskaitė pasakė daug daugiau, negu ketino. Neigiamas rezultatas — taip pat rezultatas, neigiamas atsakymas — taip pat atsakymas. Jei ponia prezidentė būtų sutikusi paviešinti savo archyvinius duomenis, tai dar iki paviešinimo būtų pademonstravusi, kad ji stipri ir teisi, kad neturi ko slėpti ir kad jai nėra ko bijoti.
Uždraudusi pasiekti tarybinių archyvų spintose saugomą informaciją, Grybauskaitė asmeniškai patvirtino, kad tose spintose slepiami rimti partijos-specialiųjų tarnybų „griaučiai“.
Tokiu būdu nenorinti paneigti gandų apie savo biografijos „tamsias dėmes“ „raudonoji Dalia“ plunksnos brūkštelėjimu įrodė, kad gandai skleidžia tiesą. Ir Lietuvos valstybinė propaganda susidūrė su rimta problema: kaip pateisinti prezidentės sprendimą.
Tikėtina, kad čia vėl išdygs „Rusijos specialiųjų tarnybų provokacijos“, kurios „pametės į archyvus savo klastotes“. Ir būtinai bus paminėti „rusų propaganda“ ir „hibridinis karas“.
Tačiau tai pernelyg primityvūs aiškinimai. O paneigti visus esą propagandinius gandus paprasta — parodykit dokumentus, kurie viską sudėliotų į savo vietas. „Galutinis popierėlis. Faktinis. Tikras. Šarvas!“ Tačiau Grybauskaitė ir pati to nedaro, ir kitiems neleidžia. Todėl Dalios Polikarpovnos praeitis ir dabartinė abejotina reputacija klostosi kaip sename tarybiniame anekdote. „Štirlicas ėjo koridoriumi ir negalėjo suprasti kreivų bendradarbių žvilgsnių. Štirlicas nežinojo, kad paskui jį driekėsi ilgas parašiuto šleifas“.