Lietuvos Respublikos ambasadorius Rusijos Federacijoje Eitvydas Bajarūnas davė stebinančiai taikingą interviu, kuriame ragino Vilnių ir Maskvą palankiau vystyti savo santykius ir ieškoti tai, kas vienija, o ne skiria Rusiją ir Lietuvą. Prieš tai Lietuvos URM neprisijungė prie savo kolegų iš Lenkijos, Latvijos ir Estijos, kurie pačiais išraiškingais žodžiais smerkdavo Rusijos prezidento Vladimiro Putino straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą. Lietuva siunčia signalus apie savo pasiryžimą taikytis, deja, toliau tuščių bendrų frazių šalies diplomatija kol kas nepažengia.
„Geriau pradėkime nuo žmoniško, o ne nuo kažkokios geopolitikos, kas ten griežčiau pasakys. Reikia pradėti nuo to, kad esame kaimynai, gyvename kažkokioje bendroje geografinėje erdvėje. Supraskime vien kitą kaip nors. Mes vis tiek nepabėgsime vienas nuo kito. Taip, gyvensime čia. Lietuvos didysis kaimynas – Rusija. Mes turime čia savo vietą istorijoje bei geografijoje. Ieškokime ne tai, kas mus skiria, o tai, kas mus vienija – istorinius įvykius, kultūrą, kažkokias šviesias mūsų praeities akimirkas“, - pasakė Lietuvos Respublikos ambasadorius Rusijos Federacijoje Eitvydas Bajarūnas per savo interviu, duotą radijo stočiai „Echo Moskvy“.
Tokiais žodžiais ambasadorius atsakė į klausimą apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino straipsnį dėl Antrojo pasaulinio karo. Šiame straipsnyje Putinas, pavyzdžiui, teigia, kad Baltijos šalių įstojimas į TSRS atitiko tarptautines teises.
Interviu su Lietuvos ambasadoriumi prasideda nuo klausimų apie šitą straipsnį. Radijo stotis „Echo Moskvy“, tikriausiai, tikėjosi sugauti hype‘a pačios antirusiškai nusiteikusios Rytų Europos šalies atstovo dėka, sakydama jam, kad jokios „sovietų okupacijos“ Baltijos šalyse nebuvo. Be to, oficialus Vilnius, ir tai yra keista, jokių komentarų apie Putino straipsnį nedavė. Skirtingai nuo kitų Baltijos valstybių.
Sensacija tas interviu iš tikrųjų virto, tačiau labiau lokaline prasme, nei buvo tikėta. Ta sensacija palietė tik labai mažą kiekį Rusijos politinių mokslų specialistų, kurie nagrinėja Baltijos regioną.
Lietuvos ambasadorius Rusijoje labai atsargiai nulygino visus „aštrus“ momentus, nuslopino visas konfliktus sukeliančias temas bendromis frazėmis ir faktiškai pasiūlė Vilniui ir Maskvai pradėti taikytis.
„Žinoma, aš tikiu, kad mes – Lietuva, Europa, Rusija – gyvensime vieningai, lyg tuose pačiuose namuose. Tai skamba labai patetiškai – vieni namai. Bet mes pradėjome nuo to, primenate – bendri Europos namai. Nors mes nesuprasdavome, kas tai yra“, - tokį atsakymą, pavyzdžiui, davė Eitvydas Bajarūnas į klausimą, kodėl per 30 metų taip ir nesusiklostė Lietuvos ir Rusijos santykiai.
Čia tiktų užduoti klausimą : ar gi ne Lietuva ardydavo tų bendrų Europos namų statybą? Kokios valstybės atstovai savo laiku užblokavo derybas dėl bevizio režimo tarp Rusijos ir Europos Sąjungos? Lietuvos. Šiomis aplinkybėmis Lietuvos diplomatas kalbantis apie bendrus Europos namus kartu su Rusija ypač susigraudina.
Dar įdomesniu atrodo straipsnis apie NATO. „NATO nėra karinė mašina, nukreipta prieš Rusią – tai, ką mes kartais girdim čia, Rusijoje. Dažnai girdim. Tai yra gynybinė sąjunga. Ji nėra nukreipta prieš Rusiją. Lietuva įstojo į NATO ne tam, kad būti prieš Rusiją, bet todėl, kad jautėmės: tai pavirs mus saugesne valstybe“, - sako Lietuvos ambasadorius Rusijoje ir tuoj pat prideda, kad įvykiai Ukrainoje patvirtina Vilniaus pasirinkimo teisingumą. Jeigu Lietuva 2014 metais nebūtų NATO sudėtyje, niekas nežino, kas su ja galėtų atsitikti.
Mes regiame unikalią situaciją. Lietuvos atstovas mėgina palikti įprastą šalies diplomatijai rusofobišką retoriką, bet jo valstybė prie tos retorikos taip priprato, kad išlipti iš ten jis nepajėgia. Tiek metų be perstojo trukę riekimai dėl „Rusijos pavojų“, „agresyvią kaimynystę“ ir artėjančią Rusijos agresiją“! Rusija buvo atvirai ir oficialiai vadinama NATO buvimo Lietuvoje priežastimi. Kaip čia būtų įmanoma iškart pasisukti 180 laipsnių kampu?
Eitvydas Bajarūnas pasiguodžia, kad stotis „Echo Moskvy“ užduoda jam sunkus klausimus, nors jie susitarė visiškai kitaip. „Sunkus klausimas“ apie tai, kam priklauso Krymas, jis atvirai „užtušavo“.
„Solidarumo su Ukraina“ minimumas, daugiau apie pozityvą ir laimingas akimirkas Lietuvos ir Rusijos santykių istorijoje. Taip, pasak Lietuvos atstovo tokios buvo.
Kartu su beveik išnikusiais pastaruoju metu antirusiškais pasisakymais iš Vilniaus pusės taikinamoji Bajarūno retorika signalizuoja Maskvai apie Lietuvos norą taikytis su Rusija.
Problema šituo atveju ne tame, kad be Lietuvos ambasadoriaus interviu kitų taikinamųjų žodžių arba net užuominų susitaikinimui iš Vilniaus kol kas nesuskambėjo. Problema tame, kad vienais žodžiais Lietuvos ir Rusijos santykiams jau nebepadėsi.
Už pastarąjį keletą metų foninio priešiškumo palaikymas ir dirbtinai įkurstoma konfrontacija Rusijos ir Lietuvos santykiuose atvedė pastarąją prie konkrečių antirusiškų žingsnių.
Lietuvoje sulaikydavo Rusijos piliečius, bjaurodavo paminklus Antrojo Pasaulinio karo herojams, neleisdavo Rusijos diplomatams tuos paminklus prižiūrėti, persekiodavo visuomeninių organizacijų atstovus, kurie užsiiminėdavo tų paminklų klausimais ir organizuodavo Lietuvos miestuose „Nemirtingojo pulko“ akcijas.
Taigi problema jau seniai susieta ne su žodžiais, bet su poelgiais ir veiksmais. Jeigu Lietuva pageidauja atgimti santykius su Rusija, vien tik antirusiškos reformos slopinimo bei bendrų frazių apie „šviesiuosius mūsų bendros praeities puslapius“ įmetinėjimo tam tikrai neužtenka.
Santykių su Rusija atgimdymui reikalingi ir dideli praktiniai žingsniai, tokio pat mąsto, kaip ir tie, kuriais šitie santykiai buvo ardami.
Pats akivaizdžiausias, paprastas ir veiksmingas sprendimas – išlaisvinti Rusijos pilietį Jurijų Melią, kuris buvo nubaustas kalėti Lietuvoje pagal žinomai melagingą apkaltinimą.
Akivaizdu žingsniu santykių su Rusija suirimui buvo nuteisti už „karinius nusikaltimus bei nusikaltimus žmoniškumui“ sunkiai sergantį karinį pensininką, kuris 1991 metų sausio 13-osios naktį, būdamas Tarybų armijos 23 metų leitenantu, įžiebė tanko žibintus prie Vilniaus televizijos bokšto ir šaudė tuščiais sviediniais iš nukreiptos aukštai į dangų patrankos. Tokiu pat akivaizdu žingsniu parodyti pasiryžimą atkurti santykius būtų jo išlaisvinimas.
Be šio akivaizdaus žingsnio iš Vilniaus pusės Rusijai net nėra jokios prasmės pradėti derėtis.
Post scriptum
Lietuvos URM visgi sureagavo į Rusijos prezidento straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą. „Prezidentas Putinas debiutavo kaip istorikas. Desperatiškai stengiasi reabilituoti senas nusikaltėliškas sutartis dėl pasaulio padalijimo į „įtakos sferas“. Tas, kas nėra pasiryžęs pakeisti ateitį, nusprendė perrašyti praeitį“, - parašė savo Twitter paskyroje Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.