Politika Politika

Žvilgsnis iš JAV: „Mūsų Lietuvą pavertė pikta pamote“

Vaizdo šaltinis: sputniknews.lt
 

Gegužės pabaigoje su kelių dienų pertrauka Vilniuje praėjo du Rusijos opozicijos forumai. Putino režimo kritikai diagnozę Rusijai labiau linkę nustatyti užsienyje, šiuo atveju Lietuvoje. Bet kaip atrodo pati Lietuva, žvelgiant į ją iš tolių? Apie tai, kaip klostosi reikalai Pabaltijo respublikoje, analitinis portalas RuBaltic.Ru pakalbėjo su Lietuvos disidentu JAV, publicistu Valdu Anelausku.

— Pone Anelauskai, jei leisite, norėtųsi pradėti pokalbį nuo Jūsų biografijos: kaip Jūs atsidūrėte JAV?

— JAV atsidūriau dar TSRS laikais. Mes čia atvykome 1988 metais. Vyko pertvarka. Į rytus jau nesiuntė, siuntė į vakarus. Tokia buvo valdžios taktika, o VSK rūpėjo atsikratyti tokiais, kaip aš. „Jeigu norite, važiuokite, jūs gi visuomet norėjote išvykti į Vakarus“. Išvažiavome. Viskas labai paprasta.

Valdas AnelauskasValdas Anelauskas

O aš tuomet su „Laisvės radiju“ bendradarbiavau. Buvo toks „atviras“ rusakalbis „Laisvės radijo“ redakcijos darbuotojas. Latvijoje buvo Miša Bombinas, ir jis man pasiūlė, kai aš į Rygą nuvažiavau. Galiu supažindinti su visais, sako. Savikas Šusteris dar ten buvo, kuris dabar Ukrainoje, jis juk vilnietis. Per jį ir pradėjau „Laisvėje“ dirbti.

Paskui atsidūriau Amerikoje. Visi keliai tada į Ameriką vedė. Niujorke padirbėjau tame pačiame radijuje.Ten jie jau pradėjo apgaudinėti, nemokėti. O paskui ir Tarybų Sąjunga sugriuvo. Tokia banali istorija.

— Ar Jūs jautėte, kad TSRS „baigiasi“? „Sąjūdžio“ įsigalėjimas, Wind of Change, kažko naujo laukimas — ar nesinorėjo likti?

— Mane jau tada kamavo nuojauta, kad visa tai, ta „dainuojanti revoliucija“ baigsis blogai. 

Ir tada aš pagalvojau: nereikia man šito, geriau iš čia išvykti. Ir teisingai.

— Sakoma, jog tai, kas didinga, geriau matoma iš toli. Lietuva — nedidelė respublika, tačiau per ketvirtį amžiaus joje vykę transformaciniai procesai didžiuliai. Kokia Jums atrodo šių dienų Lietuvos Respublika žvelgiant iš užjūrio?

— Viename savo straipsnyje rašiau: jeigu aš būčiau pabudęs po komos būklės ir perskaitęs, kas dedasi Lietuvoje, nebūčiau patikėjęs. Tai, kas atsitiko su Lietuva, — protu nesuvokiama. Tai katastrofa, genocidas.

Nuverstas prezidentas Rolandas Paksas prieš keletą mėnesių pasakė, kad blogiau, negu dabar, Lietuvoje dar nebuvo per visą jos tūkstantmečio istoriją.

Mano amžinąjį atilsį tėvas kartą pasakė man tą patį: „Niekas ir niekada taip nesityčiojo iš lietuvių Lietuvoje, kaip dabar“. O juk jis dešimt savo jaunystės metų praleido Sibiro tremtyje ir lageryje. Buvo nuteistas mirties bausme, vėliau nuosprendį pakeitė 25 metais lageryje, iš kurių beveik dešimt jame išbuvo. Tą patį sakė ir mano a.a dėdė, taip pat buvęs tremtinys, — kad jeigu lyginti su gyvenimu dabartinėje Lietuvoje, tai ir tremtis neatrodo labai bloga.

Štai jau 27-eri metai „landsbergininkai“ gąsdina lietuvius rusais, o tuo metu patys labiausiai ir kenkė Lietuvai. Per tą laikotarpį apgautą liaudį jie pasmerkė pažeminimui ir vargingam gyvenimui.

Man sunku įsivaizduoti didesnį lietuvių tautos priešą nei dabartinė panelė prezidentė dalia Grybauskaitė, kuri kadaise buvo karinga komunistė, o dabar tapo tokia pat aršia globaliste, pagrindine naujos pasaulio tvarkos Lietuvoje agente. Kaip Leninas kadaise pavadino rašytoją Levą Tolstojų „rusų revoliucijos veidrodžiu“, taip aš „Raudonąją Dalią“ galėčiau drąsiai pavadinti dabartinės betvarkės šalyje veidrodžiu.

Dalia GrybauskaitėDalia Grybauskaitė
Ir čia aš noriu pabrėžti, ypatingai pabrėžti, kad jaučiu Lietuvą valdantiesiems — „landsbergininkams“ — tokią neapykantą, kokios niekada savo gyvenime niekam nejaučiau.

Tai juk jie pavertė motiną Tėvynę pikta pamote, nuo kurios tūkstančiai lietuvių priversti bėgti lyg nuo karo arba maro.

— Ar Jūs bendraujate JAV su tėvynainiais, su senosios emigracijos atstovais? Kokios nuotaikos šių dienų Lietuvos atžvilgiu tarp jų vyrauja?

— Nebendrauju. O priežastys geografinės. Tame mieste, kuriame gyvenu, lietuvių beveik nėra. Ir rusų mažai. Beje, yra šiek tiek emigrantų iš Lietuvos, bendrauju skaipu, telefonu, laiškais.

Turiu keletą pažįstamų — aktyvių, teisingai mąstančių. Buvo Čikagoje lietuviškas laikraštis — jis, tiesa, bankrutavo. Aš jiems rašiau straipsnių ciklą. Jie tada jau buvo prie bankroto ribos, bijau, kad padėjau jiems bankrutuoti.

Ten tokia jauna mergina dirbo, žurnalistė, labai drąsi. Mes viską išspausdinsim, sakė, tik rašyk. Na, aš ir parašiau jiems 3–4 straipsnius apie rusofobiją. Su malonumu parašiau. Ir tada prasidėjo gąsdinimai ir kaltinimai: „Kaip jūs galite visa tai spausdinti?“ Tada laikraštis ir užsibaigė.

O šiaip, kai buvo atvykusi mūsų Grybauskaitė — Čikagoje NATO šalių vadovai rinkosi 2012 metais, — ji panoro susitikti su čia gyvenusiais lietuviais. Pasveikinti prezidentės atėjo pokario emigrantai, o dabartiniai emigrantai apmėtė ją prašvinkusiais kiaušiniais. Bėgo nuo tokio susitikimo per kažkokias šiukšlių dėžes, paskui skundėsi amerikiečių valdžioms, kad ją prastai nuo savų lietuvių gynė. Taip kad lietuviai čia nevienodi.

— Potarybinės nepriklausomybės aušroje „Sąjūdžio“ funkcionieriai žadėjo sukurti Lietuvoje demokratiją. Ar pavyko?

— Sukūrė dvokiančią demokratiją. Dabar jau atvirai rašo, kad nieko neišėjo. Ir taip kalba net tie, kurie žadėjo, - tas pats Audrius Butkevičius, „spalvotųjų revoliucijų“ specialistas. Jis gi tada buvo vienas iš svarbiausių. O dabar, nepaisant jo veiklos Ukrainoje, Gruzijoje, Kirgizijoje, pačioje Lietuvoje atsidūrė opozicijoje, kalėjime sėdėjo. 

Lietuvos funkcionieriai dabar patys pripažįsta, kad nieko neišėjo, tik asmeniniai reikalai gerai susiklostė. Visi tie „landsbergininkai“ dabar didelius pinigus gauna, jiems gerai. Bet tokių net nė šimto nėra.
Audrius ButkevičiusAudrius Butkevičius

Demokratija? Kokia ten demokratija. Štai dabar Lietuvoje teisiamas vienas pagrindinių disidentų — Žilvinas Razminas. Nepriklausomybės akto signatarai Rolandas Paulauskas, Zigmas Vaišvila dabar taip pat disidentai. Vaišvila, pats kūręs ir pirmasis vadovavęs Lietuvos valstybės saugumo departamentui, dabar jų pačių persekiojamas, kasmet apie jį rašoma ataskaitose.

— Ironiška...

— Viskas blogiau, nei VSK laikais. Tada buvo galima skųstis, esą „okupantai“. O dabar ant ko versti kaltę? Tačiau tie, kurie proto neprarado, supranta: dabar ji, tikroji okupacija.

Tarybiniais laikais, jei jau dirstelti į praeitį, vis dėlto buvo sąjunginė valstybė. Europos sąjunga nėra tokia valstybė. O mūsų teritorijoje dislokuojasi net ne ES kariuomenė, o NATO.

Dabar kaltinti nėra ką, vien tik save.

— Istorinis Rytų Europos komponentas Pabaltijo šalyse turi didžiulę reikšmę aktualiame politiniame procese. Naujas požiūris į netolimą ginčytiną praeitį tampa religija, alternatyvi interpretacija uždrausta. „Neteisingos“ istorinės laidos tampa televizijos kanalų blokavimo priežastimis, „nelojalūs“ ekspertai praranda galimybę išvykti, uždraudžiama neparanki literatūra. Ryškus pavyzdys — Galinos Sapožnikovos knygų konfiskavimas. Į Lietuvą sugrįžo tarybinė cenzūra?

— Aš pamenu tarybinę cenzūrą. Buvo logika. Štai komunistai, štai disidentai. Jie gali išjudinti komunizmą, ideologiją. O Lietuvoje ir Pabaltijyje dabar juk nėra ideologijos. Nei komunizmo, nei liberalizmo. Vienintelė „ideologija“ — „Rusija — priešas, Rusija užpuls“. Jei nebūtų Rusijos, ją reikėtų sugalvoti. Ką be jos „landsbergininkai“ darytų? Juk ir buvęs Estijos prezidentas (Toomas Chendrik Ulves — RuBaltic.Ru pastaba) sakė: jei ne Rusija, mes būtumėm mažoji Šveicarija.

„Rusija — priešas“, „rusai — priešai“, „okupacija“ — šventosios karvės, „trys drambliai“, ant kurių viduramžiais buvo piešiama Žemės planeta. Be Rusijos Pabaltijui nebūtų prasmės egzistuoti.

Mūsų Lietuva: kur nenuvyktų prezidentas ir ministrai, viena, ką jie sugeba pasakyti, kokia bloga Rusija. O jei Rusijos nebūtų, ką jie galėtų pasakyti? Kad Lietuva pasaulyje pirmauja gerdama degtinę, emigruodama, kad muša rekordus savižudybėse? Pasigirti galima, bet vargu ar už tai pagirs.

Taip kad jei pajudinti šiuos bokštus, ant kurių laikosi taip vadinamoji dabartinė valstybė, teks rėkti. Dėl to ir cenzūra, todėl jie, įsikandę, ir laikosi „Sausio 13-osios mito“.

Jeigu jau draudžia apie tai kalbėti, draudžia alternatyvias nuomones, inicijuoja teisinę atsakomybę, mąstančiam žmogui kyla įtarimas: „Ten kažkas ne taip“.

Knygą išleido... na, gal 500 egzempliorių. Niekas jos negavo, neskaitė.

— Kol lietuviai jos neišreklamavo.

— Žinoma. Dabar skaito. Aš pats internete susiradau. 

Lietuvoje bijoma, kad jeigu žmonės susidomės Sausio 13-osios įvykiais, gali viešumon iškilti iki šiol nežinomų faktų.

Ir būtent tie funkcionieriai, kurie per 25 metus savo mažą šalį pavertė klaikia vieta, kažką ir nuveikė Sausio 13-ąją. Ir net jei „savi šaudė į savus“, kaip sakė Paleckis, „smulkmena“, pažvelgus į tai, ką tie „savi“, tie „landsbergininkai“ padarė vėliau. Kiek žmogžudysčių, kiek išvažiavusių...

— „Kas ką išdavė“ — taip vadinasi Sapožnikovos knyga, apie kurią mes jau kalbėjome. Kaip Jūs pats atsakote į šį klausimą, stebėdamas 25-erių metų potarybinės Lietuvos vystymąsi iš už vandenyno?

— Kaip rašiau savo straipsnyje po to, kas nutiko su šia knyga, aš užimu neutralią poziciją. Aš Sausio 13 dieną Lietuvoje negyvenau, gyvenau Nju Džersi valstijoje, Amerikoje. Čia tuo įvykiu mažai kas domėjosi, tuo metu vyko karas Irake.

Bet visa tai, kas nutiko po Sausio 13-osios, kaip aš jau sakiau, — tai jau ne išdavystė, tai galima pavadinti genocidu, katastrofa.

Galinos Sapožnikovos knygaGalinos Sapožnikovos knyga
O atsižvelgiant į tai, kad dabartinė Lietuvos valstybė susikūrė ant melo pamatų, ir aš — aršus antikomunistas, nacionalistas, galima sakyti, ultradešinysis, — vis dėlto linkęs labiau tikėti tais, apie kuriuos Sapožnikova rašo savo knygoje. Tikėti tais, kurie dėjo pastangas stengdamiesi išsaugoti TSRS ir tarybų valdžią.

Gercenas klausė: „Kas kaltas?“ Tie, kurie laimėjo, — „landsbergininkai“. Jie ne tik išdavė savo liaudį, savo tėvynę, jie ją sunaikino. Per 25 metus — būtent sunaikino. Ir jei tai tęsis, o tai, žinoma, tęsis, — tai baisu.

Praėjus 25-eriems metams galiu ryžtingai pasakyti: geriau TSRS būtų išlikusi.

Čia aš sutinku su prezidentu Putinu: TSRS griūtis — didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa. Sakyčiau, ne tik XX amžiaus, tai didesnio laikotarpio katastrofa. Paprasčiausias palyginimas: jei kas buvo blogai, o paskui pasidarė dar blogiau, tai „blogai“ jau neatrodo taip blogai. Tarybų Sąjunga nebuvo geriausias gyvenimo variantas, todėl aš ir išvykau, bet jeigu lyginti su tuo, kas dabar dedasi Lietuvoje... Žmonės apie tai kalba, rašo, ir tai net ne nostalgija.

Antai samprotaujama, kad Pabaltijo gyventojai jaučia nostalgiją tarybinei praeičiai. O propaganda sako: „Jie patys jauni buvo ir ilgisi ne TSRS, o vien tik savo jaunystės“. Ir aš net sutinku su tuo. Bet iš kitos pusės, dabar iš ten bėga jaunimas, kuris tarybų valdžios laikais dar nebuvo gimęs.

— Leiskite užbaigti naivokai romantišku klausimu. Pono Anelausko projektas „Lietuva“? Kokia turi būti ši šalis? Kaip sulaukti permainų gerąja linkme?

— Kažką pakeisti, turbūt, per vėlu. Ten jau taip viskas sugriauta, taip užkrėsta. Suprantama, aš norėjau nepriklausomybės, aš ir dabar už nepriklausomybę. Bet kuri valstybė turi būti nepriklausoma. Turėti gerus santykius su kaimynais. Kaip buvo sakoma, „tiltas tarp Rytų ir Vakarų“. Iš vienos pusės Rusija, iš kitos — Europa. Idealus modelis.

O kokia turėtų būti Lietuva, net nežinau. Sunku pasakyti. Didžiausia kliūtis, siekiant permainų, — Europos sąjunga. Tačiau permainų Pabaltijyje ir Rytų Europoje nebus be permainų Amerikoje. Daug ko buvo tikėtasi iš Trampo, tačiau kolkas jam neduodama ką nors nuveikti. Nuo pačių Lietuvos, Latvijos, Estijos ir net Lenkijos mažai kas priklauso. Tačiau jei visa tai tęsis – net nenoriu kalbėti...

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: