Politika Politika

Europos parlamentaras: elitų suokalbis verčia Europos Sąjungą nutylėti represijas Pabaltijyje

Vaizdo šaltinis: solarscreen.eu
0  

Europos parlamente vasario 20 dieną vyko viešas svarstymas tema „Politiniai persekiojimai Pabaltijo šalyse“. Renginio eigoje buvo pristatytas analitinis RuBaltic.Ru pranešimas „Politinės represijos ir politiniai Pabaltijo kaliniai“. Apie tai, ar europiečiai pasiruošę pripažinti politinių kalinių Pabaltijyje egzistavimą, kodėl persekiojimai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje politiniais motyvais ir nacionaliniu pagrindu nesulaukia Europos Sąjungoje vieningo pasmerkimo ir kaip Pabaltijo vyriausybių atstovai reaguoja į kritiką savo adresu, RuBaltic.Ru papasakojo viešųjų svarstymų organizatorius, partijos „Latvijos rusų sąjunga“ bendravaldis pirmininkas, Europos parlamento deputatas Miroslavas Mitrofanovas.

— Pone Mitrofanovai, kai Jūs skelbėte Europos parlamente praėjusį renginį, ar tame parlamente pastebėjote nuostabą, kad Pabaltijo šalyse, sprendžiant iš svarstymų pavadinimo, vykdomos politinės represijos?

— Pastebėjau tam tikrą įtampą ir nepasitikėjimą, ir reikėjo visa tai įveikti. Bet mes jau turime patirties. Europietiškas rusų forumas, kuris praėjo praeitų metų pabaigoje, buvo sutiktas panašiomis emocijomis ir bandymais jį sutrikdyti.

Jie mums netrukdė, tačiau jautėme, jog esame aktyviai stebimi; iki paskutiniųjų stengėmės paslaptyje išlaikyti pavardes pakviestų žmonių, kad valdžios neturėtų galimybių sulaikyti juos, neįsileisti į svarstymus.

Todėl kad nė viena šalis, tame tarpe Pabaltijo, nesuinteresuota neigiamos informacijos apie ją paviešinimu.

— Tai yra jie galėjo sutrukdyti pravesti renginį, jei apie jį būtų žinota iš anksto?

— Jie būtų galėję tiesiog neįsileisti žmonių, ir mes būtume pralaimėję. Viena, asmeninis bendravimas, o visai kas kita — televizijos tiltai ir t.t. Visa tai pagal mūsų jėgas, tačiau daug svarbiau — asmeninis dalyvavimas.

Miroslavas MitrofanovasMiroslavas Mitrofanovas

— O kai Jūs kvietėte kolegas iš Vakarų Europos dalyvauti svarstymuose, kaip jie reagavo į patį pavadinimą „Politinės represijos Pabaltijo šalyse“? Vėlgi, Vakaruose dažnai manoma, kad Pabaltijo šalyse negali būti politinių represijų, nes jos vykdo visas rekomendacijas demokratijos ir žmogaus teisių srityse ir yra pavyzdys net rytų kaimynams.

— Europos parlamente apie 750 deputatų, aš žinau, jog kiekvienas savaip žiūri į politines represijas. Yra dešiniųjų konservatyvių partijų žmonių, kurie net nekrūpteli, išgirdę žodį „represijos“, sako: „Juk turi būti tvarka“, tačiau tokių mažuma. Visas politinis spektras — nuo konservatorių iki komunistų — nepamiršta liūdnos praeito šimtmečio patirties, tai yra europietiškos istorijos, kai buvo ir diktatūra, ir represijos, ir laisvės apribojimai. Visa tai buvo sunkiai įveikiama, ir viskas iki šiol sunkiai juda į priekį, todėl į tai jie žvelgia su drebuliu.

Ir jei reikia balsuoti, dauguma Europos parlamente balsuoja prieš politines represijas ir dešiniųjų nacionalistinių grupių savivalę.

Neseniai buvo skaitomas pranešimas, smerkiantis radikalizmą ir prievartą; absoliuti dauguma ES deputatų jį palaikė.

Kitas klausimas — elito sąmokslo egzistavimas: kai reikia reaguoti kokiais nors realiais žingsniais, jie prisimena, kas kam kiek skolingas. Ir, kaip nebūtų keista, atrodo, jog stipriausia šalis — Vokietija, ir kaip ji pasakys, taip ir bus. Tai toli gražu ne taip.

Visos ES narės, nepriklausomai nuo šalies dydžio, turi lygias galimybes blokuoti ES Tarybos nutarimą, todėl labai dažnai progresyvūs pokyčiai atmetami dėl nacionalinių elitų Europos parlamente suokalbio.

Dauguma nacionalinių valstybių mažesnės, nei didelių šalių regionai. Galima prisiminti Maltą (300 tūkstančių gyventojų) ir Estiją (vos daugiau milijono). Tačiau ir Lietuva su Latvija — pagal dydį ir ekonomikos lygį faktiškai keli Vokietijos miestai. Tačiau norint, kad ES būtų priimti ekonominiai sprendimai, didžiulė Vokietija turi užsitikrinti šių mikroskopinių, tačiau strategiškai svarbių valstybių valdančiųjų partijų paramą.

Todėl labai paprasta, pavyzdžiui, taikyti sankcijas Rusijai, tačiau paskui sudėtinga jas panaikinti. Arba lengva kalbėtis su eiliniais deputatais apie politinių persekiojimų faktus, apie teisingumą, apie žmogaus teisių bei tarptautinių normų kai kuriose ES šalyse pažeidimus.

Kai reikalai krypsta link balsavimo arba aukšto lygio susitikimo, pasirodo, jog tai nevalia liesti, nes jei mes paliesime šią šalį, tai jos atstovai Europos parlamente nebalsuos už mums reikalingus ekonominius sprendimus.

Tai yra keičiamės: jūs remiate mūsų ekonominius sprendimus, o mes nekalbame apie jūsų teisėsaugos nesėkmes ir griaučius spintoje.

— Tai yra jie žino, tačiau nekalba apie tai, kokioje būklėje Pabaltijyje yra žmogaus teisės? Ar jie tiesiog nežino apie tokių problemų egzistavimą?

— Sprendžiant iš to, kad pernai jie palaikė kovos su radikalizmu ir prievarta rezoliuciją, jie viską žino. Kovo 16 dieną buvo pasmerkta Latvija už Latvių SS legiono maršą. Taigi matome, jog palaikė visos frakcijos, kitas dalykas — ne visos balsavo. Tačiau visumoje parlamento narių dauguma latvius smerkė.

Beje, ši rezoliucija — konkretaus žmogaus pozicija, tačiau kai reikalai krypsta link kolektyvinio intereso, jie stumia savo pozicijas į šalį.

Kas kritikuos Lietuvą arba Latviją, jei nuo jų balsavimo Briuselyje priklauso darbo vietų Vokietijoje sukūrimas?

Ką gali reikšti žmogaus teisės, jei pirmoje vietoje milijardinės investicijos?

— Šiandien mes su Jumis girdėjome oficialią Pabaltijo šalių poziciją, tame tarpe Lietuvos. Ji įdomi tuo, jog Vilniaus atstovė nesugebėjo paprieštarauti nė vienu punktu kaltinimų, kuriuos Lietuvos adresu išsakiau aš ir mano kolega Giedrius Grabauskas. Jos argumentai — ekonominiai Lietuvos pasiekimai, aukšti šalies reitingai tarptautinėse organizacijose ir sunkūs „sovietinės okupacijos“ dešimtmečiai. Jie visada taip pasisako“.

— Esmė tame, jog ten nėra normalios konkurencijos: matote, tarptautiniame lygyje Vilnius retai susiduria su opozicijos nuomone.

O šalies viduje tokia retorika pasitinkama plojimais: pakanka pakartoti ideologinį štampą apie sunkius okupacijos metus, ir visiems tampa aišku, kad tai, kas dabar daroma, — praradimų tarybinio laiktotarpio metu pasekmės.

Tačiau, kaip Jūs teisingai pastebėjote, dabartinės problemos su žmogaus teisėmis siejamos labai silpnai. Ten nėra naujų argumentų, neturima kuo atsikirsti. Iki šiol nėra įrodymų, jog ištisus metus kalinamas žmogus buvo sulaikytas už šnipinėjimą Rusijos naudai. Kaip galėjo Algirdas Paleckis užsiiminėti šnipinėjimu, jei jis neturi nieko bendro su valstybės sistema?

Visi šie nesiduriantys galai gerai matomi, tačiau lietuviai kol kas neturi į juos atsakymų. Tačiau jeigu mes reikalausime juos dažnai pasisakyti šiomis temomis, jie mokysis išsisukinėti.

— Šalies viduje jie atrado labai paprastą būdą išvengti nuomonių konkurencijos: jie draudžia užsieniečiams įvažiuoti, blokuoja užsienio TV kanalus, žlugdo viešąsias priemones.

— Išties aš nepamenu pastaraisiais metais Lietuvos valdžių atstovų susitikimų su opozicija, kuriuose būtų aptariamos istorinės ir teisėtvarkos temos.

— Ar kas nors Europos parlamente, išskyrus Lietuvos deputatus, žino apie sausio 13-osios bylą ir Jurijui Meliui mestus kaltinimus?

— Manau, žino lenkų ir latvių deputatai. Tai yra tiesioginiai kaimynai.

— Tačiau vėlgi tyli politiniais sumetimais?

— Žinoma. Juk dabar lietuvių–lenkų santykiuose atšilimas. Tačiau gali būti, jog kada nors, eilinį kartą jiems paaštrėjus, šia tema lenkai pasinaudos kivirčiuose su Lietuva. Tik ne dabar.
Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis:
Aptarimas ()