Dujotiekio „Sojuz Vostok“ iš Rusijos į Kiniją statyba bus pradėta 2024 metais. Apie tai praneša „Moncame“ informacijos agentūra, pasiremdama Mongolijos vicepremjeru Sainbujangijn Amarsaichan. Artimiausiu metu turi būti baigtas projekto techninis – ekonominis pagrindimas (TEP). Po to „Gazpromo“ laukia derybos su Kinija dėl garantuotų eksporto apimčių ir tranzito sutarties su Mongolija pasirašymas. Procesas žada būti ilgas ir nepaprastas, bet rezultate Rusija gauna antrąją dujotiekio „Sila Sibiri“ giją, kurios dėka Europos dujų rinka VšAB „Gazpromui“ tampa mažareikšme ir periferine.
Pirmasis magistralinis dujotiekis, kuriuo Kinija gauna „žydrąjį kurą“ iš Rusijos pradėjo veikti visiškai neseniai – 2019 metų gruodyje. Po kelių mėnesių prasidėjo koronaviruso pandemija, dėl karantininių apribojimų pasaulinėje angliavandenių rinkoje buvo stebimas rimtas paklausos ir pasiūlymo disbalansas. Buvo atvejų, kai „Gazpromui“ tekdavo realizuoti savo produkciją žemesne už savikainą kaina (tuo momentu apie pelną iš viso nebuvo kalbama).
Kaip ir buvo laukiama, RF vadovybė tapo „ekspertų“, kurie juokiesi iš jos „neapgalvotos“ energetinės politikos, griežtos kritikos objektu. Nutiesė „Sila Sibiri“, o ji, esą, pasirodė „bejėgė“ ir „beprasmiška“.
Artėjant 2021 metams kalbos apie tai nurimo.
Kinijoje siaučia ne mažesnė nei Europoje energetikos krizė. Šaliai katastrofiškai stinga iškasamo kuro, anglies paros gavyba pasiekė rekordinius rodiklius, dujų tiekimas „Sila Sibiri” gija spalio mėnesio pabaigoje viršijo Rusijos monopolisto kontraktinius įsipareigojimus daugiau nei 19 procentų.
„Gazpromo“ produkcija Kinijai šių metų trečiame ketvirtyje pabrango iki 171 dolerio už tūkstantį kubinių metrų, bet ji, kaip ir anksčiau lieka už konkurencijos ribų.
Palyginimui: liepos mėnesį Turkmėnistanas pardavė Padangių šaliai dujas po 238 dolerius, Kazachstanas – 195 dolerius, Uzbekistanas – 193 dolerius.
Nenuostabu, jog šiame fone Mongolijos vicepremjeras Sainbujangijn Amarsaichan pareiškia apie dujotiekio „Sojuz Voistok“ perspektyvas.
Jo žodžiai tariant, iki metų galo turi būti paruoštas projekto techninis – ekonominis pagrindimas. Po to Rusijos ir Mongolijos vyriausybės sudarys tarifų reguliavimo susitarimą ir pradės parengiamuosius darbus.
„Sojus Vostok“ turi tapti antros „Sila Sibiri“ gijos tęsiniu, kuri per Mongolijos teritoriją sujungs Kiniją su Rusijos dujų telkiniais.
Šio projekto darbai buvo pradėti dar 2019 metų pabaigoje, kai Ulan-Batoras ir „Gazpromas“ pasirašė savitarpio pagalbos memorandumą. Po to Mongolija įregistravo specialios paskirties kompaniją „Dujotiekis Sojuz Vostok“ ir įkūrė bendrą su Rusija darbo grupę. Jos darbo vaisiumi turi tapti konkretus naujo vamzdžio statybos projektas.
„Eksportinis dujotiekio „Sila Sibiri – 2“ galingumas gali viršyti daugiau nei 1,3 karto dujotiekio „Sila Sibiri“ galingumą. Tai sudarys galimybę tiekti dujas iš Vakarų Sibiro eksportui didesnėmis apimtimis ne tik vakarų, bet ir rytų kryptimi“,- praneša VšAB „Gazprom“ informacijos valdyba.
Idėja sukurti papildomą dujų transportavimo infrastruktūrą, skirtą eksportui į Kiniją kompanijoje gimė dar iki „Sila Sibiri“ eksploatavimo pradžios.
Šis projektas savo esmėje buvo vertinamas kaip pirmasis didelės ir potencialiai pačios patraukliausios pasaulyje Kinijos rinkos įsisavinimo žingsnis.
RuBaltic.Ru analitinis portalas dar 2018 metais rašė, jog Rusija ne atmeta magistralių „Sila Sibiri – 2“ („Altai“) ir „Sila Sibiri – 3“ statybos. Užduotį – maksimum pagarsino „Gazpromo“ vadovas Aleksejus Milleris: eksporto apimtis į Kiniją padidinti iki 110 milijardo kubinių metrų dujų per metus.
Jei viskas eis kaip numatyta, pirmoji „Sila Sibiri“ gija 2024 metais pasieks projektinį galingumą (38 milijardai kubų). Tada prasidės naujo vamzdyno statyba, kuris Mongolijai sudarys galimybę tapti ne tik rusiškų dujų tranzito šalimi, bet imti jas savo poreikiams, dėl ko sumažės šalies priklausomybė nuo anglies.
Šiame kelyje Rusiją laukia nemaža kliūčių. Jai dar teks išspręsti pagrindinį uždavinį – tiesiogiai su Pekinu sudaryti ilgalaikį dujų tiekimo kontraktą.
„Sila Sibiri-2“ statyba neprasidės iki tol, kol „Gazpromas negaus tvirtų savo kinų partnerių garantijų. Ir Mongolija gaus tvirtas garantijas tik tada, kai Rusija susitars su KLR.
Šios derybos nežada būti paprastomis, kadangi Padangių šalis nesiekia staigaus energijos resursų importo apimčių augimo. Žymias dujų apimtis į išgauna savarankiškai. Be to, kinai, kaip ir europiečiai, siekia angliavandeninio neutralumo. Paprasčiausiai jų planai ne taip išreklamuoti, kaip plačiai nuskambėjęs ES „žaliasis“ sandoris.
„Kinijoje vyksta globalinis ekonomikos persitvarkymas pagal be angliavandeninius parametrus. Apie tai kalba ir rodo ir „sovietų/rusų propaganda“, ir tarptautiniuose forumuose pats Pekinas tai ambicingai pareiškia. Tai dar ta paslaptis“, - rašė Rusijos URM sekretorius spaudai Marija Zacharova.
Iš kitos pusės, Kinijos klimatinė politika tapo viena, iš ją apglėbiančios energetinės krizės, priežasčių.
Šalies vadovybei tikriausiai gana bus išminties tai suprasti ir prieiti prie išvados, jog angliavandenių epocha artimiausiais 10-15 metų nepasibaigs. Antrosios „Sila Sibiri“ gijos atsipirkimui bus pakankamai laiko.
Tarp kitko, atviru lieka klausimas, ar pavyks Rusijai pritraukti kinų kapitalą finansuoti naujo vamzdžio statybą. Tuo suinteresuotas „Gazpromas“, o Pekino pozicija kol kas nėra aiški. Bet tai tik vienas iš techninių momentų, kuriuos, turint noro, galima išspręsti. Svarbiausiai – politinė Rusijos ir Kinijos vadovybių valia.
Projekto „Sila Sibiri – 2“ darbus jau dabar galima pripažinti didžia Europos Sąjungos ir jos rytinės periferijos –Lenkijos ir Pabaltijo respublikų pergale.
Būtent jos sudarė maksimaliai nekomfortines „Gazpromo“ veiklai vakarų kryptimi sąlygas: palaikė Trečiojo energetikos paketo normas, sabotavo „Šiaurinio srauto – 2“ statybą, inicijavo begalinius nagrinėjimus Stokholmo arbitraže ir pan.
Prisidengdami kova už „energetinę nepriklausomybę“ nuo RF, vikrūs europiečiai pas save kūrė „vartotojų rinką“. Jie tikėjosi, jog „Gazpromui“ prisieis dėl jų konkuruoti su suskystintų gamtinių dujų tiekėjais ir „žaliosios“ energijos gamintojais.
Bet ir „Gazpromui“ neliko nieko kito, kaip diversifikuoti savo produkcijos eksportą.
Todėl, kad nuo Europos jis priklauso ne mažiau, kaip Europa nuo jo.
Rusiškų dujų tiekimo į Kiniją padidinimas ne būtinai turi tapti tiekimo į ES šalis sumažinimo padariniu. Idealiu atveju „Gazpromas“ gali padidinti bendras eksporto apimtis naujų telkinių įsisavinimo sąskaita.
Jei visgi bandys jį „išspausti“ iš tradicinių realizavimo rinkų, atliekamos „žydrojo kuro“ apimtys nutekės į KLR.
„Šiaurinis srautas – 2“ Europai taps paskutiniu rusišku eksporto dujotiekiu. Nauji jai daugiau nereikalingi.
Na o „Gazpromui“ jie tuo labiau nereikalingi. Jis atsiveria Kinijai.