Lenkija ir Lietuva užbaigė regioninio dujotiekio GIPL statybą. Kaip ir daugelis energetikos projektų Rytų Europoje, dujotiekis pastatytas už Europos sąjungos pinigus, siekiant užtikrinti „energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos“ ir ekonomikos požiūriu absoliučiai beprasmiškas. Šio projekto esmė tame, kad Pabaltijo politikai už savo daugiametes grumtynes su “Kremliaus dujų vėzdu“ mokės Lenkijai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos biudžetų, pirkdami visgi rusiškas dujas, bet tik dar brangiau.
Dujotiekio GIPL statyba oficialiai buvo grindžiama sekančiai: „ Šiuo metu Baltijos šalys nepakankamai diversifikuotos dujų tiekimo maršrutų atžvilgiu ir visiškai priklauso nuo vienintelio gamtinių dujų tiekėjo, o būtent nuo Rusijos. Sujungimas su ES dujų rinka gali žymiai padidinti dujų tiekimo saugumą šioms valstybėms- ES narėms“.
Apie dujotiekio ekonomiką, naudą, atsipirkimą, rentabilumą šiame pagrindime nieko nesakoma. Europos sąjunga skyrė lėšas griežtai politiniam Pabaltijo dujų transportavimo sistemos sujungimo projektui su Lenkija, o per Lenkija – su visa ES dujų transportavimo sistema.
Atitinkamai, GIPL dujotiekio funkcionavimas Pabaltijo ekonomikom yra nuostolingas, o ne pelningas. Juokingiausia tai, kad prisidengiant kalbomis apie diversifikavimą ir „energetinę nepriklausomybę“ nuo Rusijos, lietuviai, latviai ir estai, greičiausiai, gaus tas pačias rusiškas dujas, tik už brangesnę kainą, permokėdami už jas Lenkijai.
Kokie variantai čia yra galimi? Pirmas ir pats paprasčiausiais – plačiai nuskambėjęs reversas. Lenkija pati vartoja Gazpromo produkciją –nauju dujotiekiu ją galės nukreipti ir į Pabaltijo šalis. Suprantama, su antkainiu už tranzitą ir politinę priedangą, kad, remiantis dokumentais, dujos nėra rusiškos, jos lenkiškos.
Kitas variantas – GIPL vamzdynu lenkiško SGD terminalo Svinoustėje produkciją tiekti į Pabaltijį. Taip ir buvo numatoma projektuojant šį, jungiantį Lietuvą su Lenkiją, dujotiekį.
Čia kyla iš karto du klausimai. Visų pirmą, tada kodėl Lietuva Klaipėdoje įrengė savo SGD terminalą Independence? Sekant Lietuvos politikų logika, tiekimas jau diversifikuotas ir “energetinė nepriklausomybė“ nuo Rusijos jau įgyta.
Dabar gi manoma, kad Lietuva, be savos, dar mokės padidintą kainą už svetimo SGD terminalo produkciją. Kartu su tuo, ar tai dujos iš savo Independence, ar iš lenkiško vamzdžio, ar iš dujotiekio „Minskas-Vilnius-Kaunas-Kaliningradas“, vis viena bus rusiškos.
Tai antras klausimas. Baltijos jūros regione vartojamos suskystintos gamtinės dujos (SGD) daugiausiai yra rusiškos kilmės. Rinkoje jos pačios pigiausios ir jas lengviausia atgabenti.
Ta pati Lietuva, kuri Klaipėdoje iškilmingai atidarė savo SGD terminalą, praėjus vos keliems metams, gėdydamasi ir, pradžioje netgi slaptai, pradėjo užpirkinėti jo užpildymui rusiškas suskystintas dujas. Kadangi amerikietiško ir norvegų SGD projektas nėra pakeliamas, kartu su tuo, kad ir rusiškos SGD yra brangesnės už rusiškas vamzdyno dujas.
Lenkai, žinoma, gali iš „geros valios“ tiekti į Pabaltijį griežtai norvegiškas dujas, kurias Lenkija ketina gauti dujotiekiu Baltic Pipe. Bet! Visų pirma – tai ilgalaikė statyba, kuri iki šio laiko nebaigta. Antra, Norvegijos dujų telkiniai senka. Trečia, norvegų vamzdyno dujų kaina Lietuvai su likusiomis „Baltijos seserimis“ bus nepakeliama, kaip joms nėra pakeliama ir norvegų SGD kaina.
Taip, kad viskas eina link klasikinės situacijos.
Skambant fanfarams apie “energetinės nepriklausomybės įsigijimą” Pabaltijys už tris kartus brangesnę kainą pirks rusiškas dujas vietoj rusiškų dujų.
Kiekvienu tokiu atveju yra tretysis džiaugiantysis, kuriam yra naudinga absurdiška Pabaltijo politikų rusofobija. Dujotiekio GIPL atveju tai - Lenkija. Būtent lenkai gaus Vilniuje, Rygoje ir Taline valdančių režimų rusofobijos dividendus, kurie energetinės krizės ir be galo aukštų komunalinių paslaugų tarifų sąlygomis iš biudžeto bus mokami už iliuziją, jog jie išgelbėjo Lietuvą, Latviją ir Estiją nuo Rusijos monopolijos energetikos srityje.