Ekonomika Ekonomika

Andrejus Konoplianikas: Pabaltijo šalis ir Lenkiją kamuoja nuoskauda dėl „Gazpromo“

Vaizdo šaltinis: riafan.ru
0  

Šiomis dienomis analitinio centro KyivStratPro ekspertas ekonomikos klausimais Sergejus Lepeika spaudos konferencijoje Kijeve netikėtai pateikė patarimą Ukrainos valdžioms ne mažinti, bet didinti rusiškų dujų tiekimą. Priešingu atveju, teigia Lepeika, Ukrainos dujų transportavimo koridorius po įvedimo eksploatacijon „Šiaurės srauto–2“ gali būti apleistas. Kijevo eksperto nuomonė tuo metu, kai Vokietija davė sutikimą kloti dujotiekį, skamba pagrįstai. Beje, kova su rusiškomis dujomis Europoje nesibaigė. Apie šios kovos užkulisius ir „Naujosios Europos“ šalių vaidmenį joje analitinis portalas RuBaltic.Ru tęsia pokalbį su AB „Gazprom eksport“ generalinio direktoriaus patarėju, vienu iš rusų šalies Darbo grupės — 2 „Vidinės rinkos“ Konsultacinės tarybos Rusija — ES dujų klausimais pirmininkų, Rusijos I.Gubkino valstybinio naftos ir dujų universiteto „Tarptautinio naftos ir dujų biznio“ katedros profesoriumi Andrejumi Konoplianiku.

— Pone Konoplianikai, praeitoje mūsų interviu dalyje Jūs sakėte, kad kovą su „Šiaurės srautu–2“ sąlygoja būtent ekonominiai motyvai. Jūsų manymu, ar Rusijos išstūmimas iš europietiškos dujų rinkos — galutinis amerikiečių tikslas?

— Manau, jog ketinimai Europoje pakeisti rusiškas dujas amerikietiškomis SGD — tik pirmas žingsnis. Aš čia matau JAV bandymą išspręsti ir kitą globalią makroekonominę problemą. Akivaizdu, jog šiandien pasaulinėje rinkoje, ypač inovacinių technologijų rinkoje, sparčiai aštrėja konkurencija, nes arenoje reiškiasi ne tik šalys su evoliucinio vystymosi istorija, bet ir nauji  žaidėjai. Trijų tradicinių pirmaujančių technologijų kovos centrai (Šiaurės Amerika, Europa ir Japonija su „azijietiškais tigrais“ pietryčių kontinente) netikėtai susidūrė su oponentais: Kinija, Indija ir kai kuriomis kitomis šalimis. Visos jos kaunasi dėl globalių konkurencinių galimybių augimo ir dėl savo konkurencinės zonos pasauliniame ūkyje išplėtimo.

Andrejus Konoplianikas /Šaltinis: gubkin.ruAndrejus Konoplianikas /Šaltinis: gubkin.ru

Kyla klausimas: kaip JAV išsaugoti savo dominuojančias pozicijas pasaulinėje ekonomikoje, kurias jos užėmė dėka palankiai šiai šaliai ХХ amžiuje susiklosčiusių vystymosi sąlygų?

Juk tai du Europą nusiaubę pasauliniai karai (abu už ribų JAV, kurios tada tiekė ginklus ir kitą produkciją kariaujančioms šalims, o tai užtikrino karo metais amerikiečių ekonomikos augimą) ir du pokario atkuriamieji laikotarpiai (kai karo nusiaubta Europa ir Azijos ekonomika buvo atstatomi daugiausia JAV lėšomis, tiksliau — pasinaudojant amerikiečių kreditais, įsigyjant amerikiečių mašinas ir įrengimus, kurių gamyba užtikrino pokario JAV ekonomikos augimą) paskatino amerikiečių ekonomikos ir finansinės sistemos ūgtelėjimą, išvedant šalį į pirmaujančių vietą pasaulio finansų ir ekonomikos erdvėje.

Šiandien tokių palankių sąlygų JAV neturi ir, tikiuosi, neturės. Todėl siekiant išlaikyti konkurencines pozicijas pasirinkimas nedidelis: arba bėgti aplenkiant konkurentus, arba juos pašalinti. Arba, sakykim, į jų sportbačius įmesti susmulkinto stiklo, trukdant būti konkurentais.

Mano prielaidą ne visi priima rimtai, tačiau aš surizikuosiu dar kartą ją pagarsinti: amerikiečiai tiesiog bando pašalinti konkurentą, išmesti silpnesnę grandį. O pati silpniausia grandis šiame naujame konkurencijos rinkinyje — Europa. Kaip sakoma, nieko asmeniško, tik biznis.

Šiandien Europos Sąjungą drąsko prieštaravimai; jų dalį inicijavo pačios JAV. Visokie „arabų pavasariai“, prie kurių prisidėjo mūsų amerikietiški draugai, galų gale smogė pačiai Europai (pabėgėlių krizė ir t.t.).

Paaštrėjo vidinio Europos Sąjungos sutvarkymo klausimas. Ji „prarijo“ per daug naujų šalių ir niekaip negali jų „suvirškyti“. Europa taip ir netapo vienalytė: yra „Senoji Europa“ ir „Naujoji Europa“. „Naujosios Europos“ šalys prieš įstojimą į ES lyg per penkiolika metų praėjo paruošiamuosius kursus, ruošėsi sklandžiai integracijai į europietišką ekonomiką, mokėsi gyventi pagal europietiškas taisykles.

Ir tai kūrė melagingą laukimą, jog Europos Sąjungoje jos taps lygiomis tarp lygių. Tikėtasi — dabar tai mes bent pagyvensim! Tačiau taip neatsitiko. Melagingi lūkesčiai gimdo skaudžius nusivylimus. Investicijų srautas iš Briuselio, kuris galėtų išlyginti ekonominio išsivystymo lygį, į šias šalis neplūstelėjo. Tada NATO rėmuose jos pradėjo tiesiogiai kreiptis į užjūrio kolegas ir ieškoti jų paramos (konvertuojamos į ekonominę pagalbą).

Štai čia aš ir matau vieną iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir kitų Rytų Europos šalių antirusiškos retorikos priežasčių. Jų skleidžiama „grėsmė iš Rytų“ skatina NATO plėtrą, o karinių bazių ir karinių kontingentų atėjimas į naujų ES šalių teritorijas paleidžia jose investicinius mechanizmus tiesioginių, šalutinių ir multiplikatyvinių šių investicijų efektų. Tik ne lauktų „taikių“ investicijų iš Briuselio sąskaita, o sąskaita NATO „karinių“ investicijų.

Problemų energetikos sferoje sprendimas — tai ne galutinis, o tarpinis JAV tikslas / Šaltinis: review.uzŠaltinis: bigenc.ru

Naujų ES narių rytuose amerikietiškos SGD — papildomas elementas, kuris padeda spręsti konkrečius ekonominius uždavinius. Jos ieško sau naudos. Daugelis Lenkijos politikų, pavyzdžiui, neslepia, kad jie norėtų atsisakyti rusiškų dujų, pakeisti jas amerikietiškomis SGD ir reeksportuoti į tą pačią Ukrainą. Pasikartosiu, kalbama apie privataus ekonominio uždavinėlio sprendimą.

Tačiau jei jos sėkmingas sprendimas leidžia atsisakyti rusiškų dujų (pavyzdžiui, pakeičiant pigesnes rusiškas ir vamzdžiais tiekiamas dujas ženkliai brangesnėm suskystintom, amerikietiškom),tai skatina energetinio komponento pabrangimą europietiškos gamybos išlaidose ir menkina Europos konkurencijos galimybes pasaulinėje rinkoje tose pirmaujančiose „taikiose“ šalyse, kuriose šiandien vystosi pagrindinė konkurentų kova. O mūsų amerikietiškiems draugams atsiranda galimybė plėsti savą konkurencijų galimybių zoną.

Aš manau, jog problemų sprendimas energetikos sferoje – ne galutinis, o tarpinis JAV tikslas. Gaisras Ukrainoje skatinamas ir siekiant išspręsti uždavinių visumą. Tam skirtas įstatymas „Dėl pasipriešinimo Amerikos priešams sankcijomis“. 232 straipsnis numato galimybę įvesti sankcijas prieš tuos, kurie dalyvauja rusiškų eksportinių dujotiekių statyboje. O 257 straipsnyje amerikiečiai prasitarė: pasirodo, jiems reikia didinti eksporto srautus, nes tai JAV sukuria naujas darbo vietas.

Tarp kitko, straipsnis skirtas Ukrainos energetinei nepriklausomybei. Tačiau akivaizdu, jog Ukrainos energetinė nepriklausomybė amerikiečiams reikalinga kaip instrumentas sprendžiant savas vidines valstybines problemas.
Džordžas Fridmanas / Šaltinis: Išvakarėse RUProblemų energetikos sferoje sprendimas — tai ne galutinis, o tarpinis JAV tikslas / Šaltinis: review.uz 

Vėlgi, visa tai žinodamas, aš netvirtinčiau, kad einamoji kova su „Šiaurės srautu–2“ — lemiamas mūšis. Kaip numato minėtas straipsnis 257, kova su šiuo dujotiekiu yra dalis (elementas) JAV politikos. Tai yra ji tęsis nepaisant šio „mūšio“ rezultatų: tai tik grandis ilgoje virtinėje veiksmų, kurių imtasi kintant energetinio pasaulio ekonomikai. Iš dalies šie pakitimai — amerikiečių skalūninės revoliucijos rezultatas. Daugelis nemano, kad tai buvo revoliucija, o kai kurios karštos galvos ją sieja su CŽV užmačiomis.

Aš prisilaikau kitos nuomonės: amerikiečių skalūninė revoliucija išties įvyko ir apvertė pasaulį, o jos pasekmių virtinė tokia ilga ir įvairialypė, išeinanti už energetinės sferos ribų (pavyzdžiui, ji radikaliai „apsuko“ tiesioginių užsienio investicijų pasaulinius srautus apdorojamosiose energijos imliose šakose). Tokiomis sąlygomis JAV sprendžia savo praktinę problemą, mes — savo, ir mūsų interesai Europoje susikerta.

— Verta dėmesio tai, kad Valstybės departamentas skyrė „labai daug laiko deryboms su partneriais ir sąjungininkais, esančiais už vandenyno, siekiant išaiškinti jiems CAATSA pasekmes“, tai yra amerikiečių sankcinio įstatymo. Tai reiškia, kad „partneriai“ ir „sąjungininkai“ priešinasi.

— Taip yra. Bet kodėl jie priešinasi? Įvairūs ekspertai (pasakykim taip: žmonės su ekonomiškomis smegenimis) supranta: atsisakyti „Šiaurės srauto–2“ Europai nenaudinga, nes jis mažina rusiškų dujų tiekimo Europai išlaidas. Tai reiškia, jog išliks rusiškų dujų konkurencingumas net jeigu kris Europoje kainos. Amerikiečių SGD jau parduodamos Europoje nuostolingai. Vadinasi, JAV reikia, kad dujų kainos Europoje kiltų. Todėl „Šiaurės srautas–2“ joms neduoda ramybės. Vadinasi, reikia pašalinti konkurentą. Štai ir ieškoma būdo, kaip tai padaryti padoriai.

Bet kokia kooperacija turi būti abiem pusėm naudinga. Jeigu vienų pelnas kitiem duoda nuostolį, tai jau ne bendradarbiavimas.

— Ar europiečiai pasiryžę ryžtingai laikytis savų pozicijų ir veltis prekybinėn kovon su JAV?

— Nenoriu kartoti įsigaliojusios nuomonės, kad Europa — faktiškai okupuota teritorija, o tai reiškia, kad ji nepajėgi priimti savarankiškų sprendimų, tačiau bet kokiame ginče tai svarus argumentas. Prisiminkite, kiek metų Vokietija stengėsi gauti informaciją apie atsargas savo aukso, kurio dalis buvo saugojama JAV. ES šioje situacijoje pasireiškia kaip jaunesnioji partnerė. Todėl europiečiai priešinasi, tačiau tai daro tik savo svorio kategorijoje.

Rytų Europos šalys šiandien aktyviai naudoja „rusų grėsmės“ temą, o valstybės veikėjai, kurie supranta ir gina Europos Sąjungos interesus, priversti laviruoti. Tai daryti jiems gana sunku.

Pateiksiu pavyzdį. Jūs žinote, kad egzistuoja įvairios energetikos Europoje reguliavimo sistemos gairės — taip vadinami energetiniai paketai. Nuo 2003 metų, nuo Antrojo energetinio paketo, Europa ėmėsi kurti vieningą dujų vidaus rinką. Jei mes turime vieningą vidinę rinką, tai bet koks dujų tiekimas į bet kurią ES šalį yra tiekimas į ES. Nesvarbu, kur yra įvadas. Ši nuostata įtvirtinta Antrame energetikos pakete.

Tačiau kokia retorika mus pasiekia iš JAV ir daugelio Europos Sąjungos šalių, kurios pasisako prieš „Šiaurės srautą–2“? Esą dujos tiekiamos Vokietijai ir ši šalis taps dominuojančia Europos Sąjungoje. Vokietija esą taps dujų paskirstymo Europoje centru. Vokietija perpardavinės dujas... Tai yra Vokietija sustiprės. Šiuo klausimu man dažnai tenka įsivelti polemikon, ir aš sakau: „Vaikinai, studijuokite materialinę dalį, skaitykite savo įstatymus“.

Dujų tiekimas į bet kurią ES šalį yra tiekimas į ES. Jeigu jūs negalite savo teritorijoje užtikrinti nenutrūkstamą dujų, patenkančių į ES iš svetur, srauto padidėjimą, jeigu jūs investavote lėšas, siekiant sukurti tarp atskirų šalių vidinius dujotiekius — sandūras, tai čia jau ne mūsų problemos ir ne mūsų atsakomybė.

Daug ginčytinų situacijų iškyla dėl dviejų priežasčių: pirma, atleiskite, dėl kompetencijos stokos ir net savų įstatymų nežinojimo; antra, dėl vidinių prieštaravimų.

Bet yra dar vienas svarbus niuansas. Džordžas Fridmanas, kuris sukūrė ir tapo direktoriumi vedančiosios privačios žvalgybinės analitinės kompanijos  geopolitikos srityje Strategic Forecasting lnc. (STRATFOR), kuri JAV vadinama „šešėline ČŽV“, 2016 metų vasario 4 dieną kalbėdamas Čikagos taryboje globaliais klausimais paaiškino, jog galutinis JAV tikslas Europoje — sukurti teritoriją tarp Baltijos ir Juodosios jūrų — „Tarpjūrį“, „kurio koncepciją sugalvojo dar Pilsudskis“.

Džordžas Fridmanas / Šaltinis: Išvakarėse RUDžordžas Fridmanas / Šaltinis: Išvakarėse RU

JAV, Fridmano žodžiais, „pirmasis tikslas — neleisti, kad vokiečių kapitalas ir technologijos susijungtų su rusų gamtiniais resursais ir darbo jėga ir sudarytų neįveikiamą kombinaciją.

<...> JAV šiuo klausimu triūsia jau visą amžių. <...> JAV koziris, mušantis šią kombinaciją, — atribojimo linija tarp Pabaltijo ir Juodosios jūros. Juk Vokietija — galinga ekonominė valstybė, tačiau tuo pat metu – labai žeidžiama ir geopolitiškai silpna“. Tokio „pylimo“ statyba, jei tikėti Fridmanu, Vašingtonui daug svarbesnė, nei kova su islamo radikalizmu, kurį pranešėjas pavadino „problema, tačiau ne itin grėsminga JAV“. Skirtingai nei Vokietijos ir Rusijos susivienijimas, kurios, veikdamos kartu, pagal Fridmaną, yra „vienintelė jėga, kelianti JAV rimtą pavojų“. Taigi Fridmanas mato amerikiečiams iškilusį uždavinį sukurti aplink Rusiją „sanitarinį kordoną“, kurio pagalba bus galima laikyti prie kojos Vokietiją ir visą Europos Sąjungą.

Yra dvi skirtingos Europos, o sprendimas turi būti bendras. Be viso kito, Pabaltijo šalis ir Lenkiją kamuoja nuoskauda, jog „Gazpromas“ pradėjo realizuoti ‚Šiaurės srautą“ ir „Šiaurės srautą–2“ vietoj alternatyvaus projekto Amber („Gintaras“).

Buvo siūlomas tas pats variantas, tik dujotiekis turėjo eiti ne jūros dugnu, o per Pabaltijo ir Lenkijos teritorijas. Už tranzitą jie būtų gavę papildomų pajamų. Šiuo atveju žmonės paprasčiausiai skaičiuoja prarastą naudą. Dėl to, jog nenutiestas dujotiekis „Gintaras“, jie praranda pinigus. O kas kaltas? Rusija! 

Apmaudu, kad Amerikos ir Europos „pasibadymo“ charakterį sąlygoja jaunesniojo partnerio vaidmuo, kurį atlieka pastaroji. Europiečiai sugebėjo atsisakyti naujo prekybinio susitarimo su JAV (greičiausiai sąlygos buvo visiškai nepriimtinos), tačiau kai kada jiems nepakanka ryžto ir galimybių ginti savo interesus, ypač esant rimtoms vidinėms problemoms. Naujų sprendimų paieškoms gali neužtekti net laiko, jog kalba eina apie ilgalaikius procesus.

— JAV savo ruožtu taip pat nelinkusios nusileisti?

— Jos visada stengiasi „prastumti“ savo interesus. Man teko daug dirbti su amerikiečiais, kai aš buvau Jegoro Gaidaro vyriausybėje (aš vadovavau Rusijos — Amerikos darbo grupei naftos ir dujų klausimais tarpvyriausybinėje komisijoje), o paskui dirbau Gaidaro patarėju antrojo jo atėjimo vyriausybėn metu.

Jis paskyrė velionį Aleksandrą Arbatovą ir mane vadovauti valstybinei ekspertizei vieno stambaus investicinio naftos ir dujų projekto, kurį buvo numatyta realizuoti kartu su mūsų užjūrio partneriais. Amerikiečių sutarties projektas, mūsų su Arbatovu nuomone, buvo visiškai nepriimtinas. Tačiau JAV partneriai turėjo aiškią poziciją: arba mes besąlygiškai priimam jų variantą, arba išvis nieko nebus. Viskas arba nieko.

Viso to išdavoje jie taip ir pasėdėjo šešerius metus su savo nepakeičiamu variantu ir nesulaukė sutikimo. Tokie žmonės kartais nesugeba susitarti. Jų politika grindžiama tikėjimu, kad jie sėja demokratiją, ir todėl jiems viskas galima. Ir kad jie visada teisūs. Ir kad America First.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis:
Aptarimas ()