Ekonomika Ekonomika

Lietuvos ekonomikos vėliavnešys – chemijos koncernas Achema artėja prie agonijos

Vaizdo šaltinis: YouTube.com
 

Pagrindinė Lietuvos įmonė, gaminanti chemines trąšas, Alchema pasiruošusi stabdyti gamybą. Vienas pagrindinių šalies mokesčių mokėtojų nepajėgia pakelti nuostolių naštos dėl nuo 2014 metų Lietuvos valdžios primestos politikos siekiant išlaikyti nerentabilų suskystintų gamtinių dujų terminalą Klaipėdoje.

Šios Lietuvos trąšų gamintojo problemos prasidėjo dar 2014 metais, kai šalies vadovybė priverstinai paskirstė stambiam verslui finansinius įpareigojimus išlaikyti nuostolingą SGD terminalą Indenpendent („Nepriklausomybė“). Politiniui projektui iš pat pradžių grėsė fiasko, tačiau tai nesutrukdė prezidentei Daliai Grybauskaitei ryšium su jo įvedimu 2014 metais rikiuotėn pareikšti, jog „pasiektas energetinis nuo Rusijos saugumas“.

Dalia Grybauskaitė Pietų Korėjos mieste Ulsan dalyvavo vardo suteikimo ceremonijoje laivui-saugyklai, skirtai Klaipėdos SGD terminalui, 2014 metai / Šaltinis: grybauskaite1.lrp.ltDalia Grybauskaitė Pietų Korėjos mieste Ulsan dalyvavo vardo suteikimo ceremonijoje laivui-saugyklai, skirtai Klaipėdos SGD terminalui, 2014 metai / Šaltinis: grybauskaite1.lrp.lt

O po to prasidėjo Lietuvos valdžių kančių keliai. Tuo metu, kai su norvegų kompanija Statoil buvo pasirašyta sutartis dėl SGD tiekimo Lietuvai, šalyje ženkliai smuko ekonomikos lygis, o tai privedė prie sumažėjusios dujų paklausos. Tačiau mokesčio už brangaus terminalo išlaikymą niekas neketino mažinti. Valdžiai tada beliko derėtis su Norvegija, kad būtų peržiūrėtos kontrakto sąlygos. Jas peržiūrėjus, Statoil užsitikrino dujų tiekimo garantiją ne penkeriems, o jau dešimčiai metų, Lietuvai įsipareigojant nusipirkti 3,7 milijardo kub. m. dujų (anksčiau — 2,7 mlj.). Naujasis kontraktas buvo susietas su rinkos kainomis.

Lietuvos bandymas šantažuoti norvegus pigesnėmis rusų dujomis nedavė jokio rezultato.

Šia proga Norvegijos ES reikalų ir europietiškos ekonominės erdvės ministras Vidar Chelgesen nedviprasmiškai pareiškė Lietuvos valdžioms: „Norvegija neketina mažinti tiekiamų dujų kainų tuo atveju, jei rusų dujos bus pigesnės, nes mes prisilaikome nesikišimo į kainodarą principo“.

Vidar Helgesen / Šaltinis: network.bellona.orgVidar Helgesen / Šaltinis: network.bellona.org

Nesėkmę Lietuva patyrė ir bandydama po savo sparnu sukurti regioninę dujų rinką, kas reiškė, jog kaimyninės Baltijos šalys — Latvija ir Estija — taip pat esą pirks dujas iš Klaipėdos terminalo. Rygoje ir Taline šis projektas buvo pripažintas ekonomiškai nenaudingu.

Nepasiteisino Lietuvos valdžios viltys gauti infrastruktūrinį eilinio „regioninio“ projekto finansavimą, siekiant užsitikrinti energetinį „saugumą“.

Ieškant išeičių, Vilniuje vienas po kito buvo gimdomi vis originalesni sprendimai. Vienu metu, matyt, dėl blaivaus mąstymo deficito arba nevilties buvo siūloma kloti dujotiekio vamzdžius į Klaipėdą iš Ukrainos. O dar Lietuvos valdininkai visiškai rimtai svarstė galimybę pasinaudoti Baltarusijos dujų tiekimo sistema tiekiant plaukiojančiojo terminalo dujas. O Lietuvos ekonomikos ministerijoje buvo ketinama iškelti šį klausimą aukštame lygyje — Lietuvos ir Baltarusijos tarpvalstybinėje komisijoje prekybos ir ekonomikos bendradabiavimo srityje. Nepasisekė.

Ir pagaliau kažkurio valdininko smegeninėje gimė geniali idėja: o priverskime savus verslininkus ir piliečius mokėti už „Nepriklausomybės“ išlaikymą. O juk kalbama apie nemažus pinigus: pagal sutartį su norvegų kompanija HoeghLNG už šią laivo paros nuomą reikia mokėti 189 tūkstančius JAV dolerių, o per 10 metų teks pakloti 689 milijonus. Kaip sakoma, pasakyta — padaryta.

Valstybė priėmė įstatymą „Dėl SGD terminalo“, įpareigojant stambiuosius dujų vartotojus trečdalį reikalingo dujų kiekio pirkti iš Klaipėdos „Nepriklausomybės“ tomis kainomis, kurias norvegai primetė dešimtmečiui į priekį. O Lietuvos Konstitucinis teismas savo ruožtu pripažino šiuos vyriausybės reikalavimus teisėtais.

SGD terminalas Klaipėdoje / Šaltinis: Baltnews.ltSGD terminalas Klaipėdoje / Šaltinis: Baltnews.lt

Tokiu būdu Lietuvos valdžia prievartos būdu permetė šią finansinę naštą ant verslininkų ir savo piliečių pečių.

Šia proga kyla klausimas: o ar nesikerta ši Lietuvos valdžios pozicija su Trečiojo ES energetinio paketo teiginiais dėl dujų rinkos liberalizavimo? Atsakymas: kertasi.

O tai ir paskatino Lietuvos dujų asociaciją (LDA) pateikti Europos komisijai skundą dėl vartotojų ir tiekėjų teisių suvaržymo. LDA manymu, įstatymas „Dėl SGD terminalo“, o taip pat kiti dokumentai jo realizavimo klausimu, prieštarauja ES įstatymams, kuriuose teigiama, jog „vartotojas turi teisę laisvai pasirinkti tiekėjus“. Ir dar: „tiekėjai turi teisę laisvai aprūpinti vartotojus“.

Kaip pabrėžė LDA ekspertai, vartotojams taikoma valstybinė prievarta pirkti per terminalą ne mažiau ketvirtadalio reikalingo dujų kiekio „apriboja rinkoje konkurenciją, tam tikras teises formuoja tik vienam dujų rinkos atstovui — SGD terminalo operatoriui“.

O šio valstybinio eksperimento rezultatu, kaip ir prognozavo ekspertai, tapo komunalinių paslaugų gyventojams tarifų ūgtelėjimas.

Po to, kai už šilumos tiekimą sostinei atsakanti kompanija „Vilniaus energija“ pradėjo pirkti „pačias brangiausias rinkoje norvegų dujas“, šildymas pabrango. Jeigu gyventojas dar sudurdavo galus, tai daugeliui Lietuvos verslo atstovų tokia našta faktiškai tapo nepakeliama.

Šiuo metu paaiškėjo, jog kritiškoje padėtyje atsidūrė stambiausia šalies įmonė, gaminanti chemines trąšas, Achema – jos vadovybė pareiškė, jog pasiruošusi sustabdyti gamybą.

Kaip paaiškino įmonės atstovė Gintarė Merkienė, nuo šių metų sausio teko ženkliai sumažinti gamybinius pajėgumus dėl „praktiškai visiškai Europai nereikalingų trąšų esant blogoms gamtinėms sąlygoms“.

Achema gamykla / Šaltinis: sputniknews.ltAchema gamykla / Šaltinis: sputniknews.lt

Bet tai, kaip paaiškėjo iš Achemos atstovės parodymų, nėra pagrindinė problema. Galų gale būtų galima tęsti produkcijos gamybą, iki geresnių laikų laikant ją sandeliuose ir ieškant naujų realizavimo rinkų.

Visų Achemos bėdų priežastis — didžiulė išlaidų našta, siekiant išlaikyti SGD terminalą: 1,7 milijono eurų per metus.

Beje, mokėti fiksuotą sumą tenka net tada, kai įmonei nereikalinga terminalo paslauga. Todėl šiandien gamykla dirba nuostolingai, o jos nuostoliai, atstovės žodžiais, „praktiškai tokie kaip ir išlaidos, kurios skiriamos SGD terminalo išlaikymui“.

O juk viską buvo galima daryti pagal kitokį scenarijų, jei ne Lietuvos lyderės Dalios Grybauskaitės įsikišimas į koncerno derybas su šveicarų choldingo EuroChem Group savininku Andrejumi Melničenka. Kaip parodė patirtis, parduoti privačią įmonę Lietuvoje, kuri yra ES narė, ne taip paprasta. O atskirais atvejais, jei tai prieštarauja šalies vadovybės logikai, visiškai neįmanoma. Taip ir atsitiko: valstybės vadovė pareikalavo, kad investorius atitiktų nacionalinio saugumo kriterijams ir būtų patvirtintas specialios komisijos“.

Andrej Melničenko / Šaltinis: aimfond.ruAndrej Melničenko / Šaltinis: aimfond.ru

Dėl aiškių priežasčių, kai pirmasis šalies asmuo pastoviai kaltina Rusiją ruošiantis kariniam įsiveržimui, tos šalies investoriai automatiškai neatitinka iškeltam kriterijui. Tokia pozicija, švelniai tariant, stebina. Juk EuroChem Group valdo fosforo trąšų gamyklą Kėdainiuose...

Lietuva pražiopsojo galimybę tapti partnere vieno iš pasaulio lyderių ir pagrindine žaidėja trąšų rinkoje. Juk Šveicarijos choldingas, valdydamas naftos-chemijos įmones 90 pasaulio šalių, būtų atvėręs jai daugelį realizavimo rinkų.

Achemos atvejis ne vienintelis, yra ir kitų įmonių (jų liko nedaug), kurios susiduria su panašiais sunkumais. Lietuvos valdžia, stengdamasi įtikti geopolitikai, tebegriauna savo ekonomiką, priversdama verslą ieškoti prieglobsčio užsienyje.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: