Dešimtys transporto kompanijų pasitraukė iš Lietuvos, užsiregistruodamos kitose Europos Sąjungos šalyse. Tranzito šakos atstovai pervežėjų išbėgimą aiškina tuo, jog valstybė verčia didinti atlyginimus tolimųjų reisų vairuotojams, ir tai tuo metu, kai Lietuvos logistikos verslas laikosi labai sunkiai ir transportininkų darbo sąlygos daug blogesnės nei pas kaimynus. Susiklosčiusi situacija vadinama grėsme nacionaliniam saugumui: be darbo gali likti dešimtys tūkstančių žmonių, o Lietuva praras tranzito šaką.
Praeitą mėnesį Lietuvos vyriausybė priėmė nutarimą pakelti sunkiasvorių mašinų vairuotojų atlyginimus. Šiandien jų atlyginimų koeficientas sudaro 1,3 minimalaus Lietuvoje atlyginimo. Nutarta jį padidinti iki 1,65 minimalaus atlyginimo.
Geri valdininkų norai pagerinti sunkiasvorių mašinų vairuotojų gyvenimą įsikūnijo žinomoje formulėje: „norėjo geriau — išėjo kaip visada“.
Virš 60 transporto kompanijų jau išbėgo iš Lietuvos, todėl tranzito šaka atsidūrė prie struktūrinės krizės ribos.
Skubiai Lietuvos parlamente organizuotuose klausymuose transportininkai paaiškino: prieš mus alternatyva — arba perkelti verslą į kitas Europos Sąjungos šalis, arba bankrutuoti.
„Mums tai bus skausmingas sprendimas. Mūsų kompanijoje dirba apie 1000 žmonių, o tai labai daug, mes juk žinom, jog pelnas sudarė 2 milijonus. Šios išlaidos „suvalgys“ mūsų pelną“, — sako tarptautinio transporto ir logistikos aljanso direktorius Hegelmann Transporte Tomas Jurgelevičius. „Kai tokias sumas padaugini, verta susimąstyti, ar verta turėti Lietuvoje transporto verslą ir plėstis“, — pareiškė biznierius Lietuvos politikams.
Kai buvo išaiškintos krizės priežastys, sužinota, jog koeficientų didinimas — tai ne priežastis, o paskutinis lašas.
Lietuvos transporto šakos problemos tapo sisteminėmis dėl blogų verslo sąlygų, kurias sukuria menkas valstybės administravimas, biurokratizmas ir realaus valdžios intereso stoka Lietuvos ekonomikos augimui.
Todėl naudingiau perkelti verslą į kitas šalis, nei pas save vystyti transporto sektorių. Logistines firmas žlugdantys vairuotojų atlyginimų koeficientai lengvai stumtelėjo verslą numatyta kryptimi. Kitose šalyse nėra jokių koeficientų, tačiau vairuotojų atlyginimai didesni, o verslas geriau organizuotas.
„Pagal išlaidas — Lenkija optimalus variantas, pats įkūrimas, licenzijos, ten tam skirtos išlaidos mažesnės. Kompaniją įkūrus, ji iš pat pradžių turėjo šansą gauti finansavimą. Čia ir mobilumo paketas. Lenkija savo teritorija geografiškai sėkmingesnė: jei atsižvelgti į reikalavimą sugrįžti, lyginant su Lietuva, bus mažiau „tuščių“ kilometrų. O kas dėl pinigų komandiruotėms, jiems nenustatytas koeficientas. Be to, Lenkijos draudimo rinkoje egzistuoja gera konkurencija“, — Lietuvos Seime pareiškė transporto kompanijos Savesta Consulting atstovas Ignas Volbikas, patvirtinęs, jog vien tik jie perkėlė į Lenkiją 60 savo įmonių.
Lietuva išvis gali prarasti transporto šaką: krizė jau egzistuoja, ir, jei įvykiai vystysis blogiausia linkme, be darbo gali likti dešimtys tūkstančių lietuvių.
Tai, kas vyksta, vadinama grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui. Nacionalinėje ekonomikoje viskas siejasi tampriai, o krizė vienoje šakoje neišvengiamai palies ir kitas. Prieš vienuolika metų visa Lietuvos ekonomika patyrė didžiulę recesiją dėl krizės viename sektoriuje — bankų, kai ipotekos kredito rinkoje trūko pūslė.
Dabar situacija panaši: „Domino efekto“ rizika akivaizdi ir ne ekonomistams, ir tuo metu niekas nežino mastų, kurie įtrauks į bankrotą vienas ir privers emigruoti kitas transporto įmones.
Įdomi šiame kontekste frazė „grėsmė nacionaliniam saugumui“. Šiaip Lietuvoje ji pasitelkiama, kai kalbama apie Kremliaus „rankas, kojas ir kitas kūno dalis“. Grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui dainininkas Grigorijus Lepsas ir aktorius Michailas Porečenkovas, internet saito šefas Maratas Kasemas ir tie lietuviai, kurie Maskvos teatruose dirba meno vadovais.
Lietuvos URM ir Saugumo departamento lūpose šis išsireiškimas virto populiariu štampu dykinėjančioms namų šeimininkėms, pensininkams ir miestų bepročiams, kuriems maloniai dirgina nervus kalbos apie „rusų grėsmę“. Su realia saugumo politika ši šypseną sukelianti politika, liečianti estrados žvaigždes, kurios savo dainomis „klibina pamatus“, o taip pat „grėsmių“ vaidmenyje Mašą ir Lokį, neturi nieko bendro.
Kai Lietuvos nacionalinis saugumas tikrai patiria grėsmę, kaltininke tampa pati Lietuvos valstybė, kuri savo kvailumu ir žioplumu pati sau sukuria rimtas problemas.
Taip atsitiko praeitą mėnesį su automobilių padangų gaisru Alytuje, kuris, pasak vidaus reikalų ministrės, buvo užgesintas, tačiau dar visą savaitę nuodijo Alytaus rajoną nuodingomis išmetomis. Taip dedasi dabar, priverstinai didinant sunkiasvorių mašinų vairuotojų atlyginimus.
Iš esmės sureguliuoti dabartinę krizės situaciją nėra labai sudėtinga. Atlyginimo koeficientas dar nepadidintas ir jį lengva nedidinti.
Sudėtingiau spręsti strateginę Lietuvos valdžios neefektyvumo problemą, kurią eilinį kartą išryškino istorija su transporto kompanijomis.
Patys transportininkai atkakliai pabrėžia: atlyginimų koeficiento didinimas — tai griūvančių stūmimas. Ir be jo Lietuvos tranzito sferoje buvo nemažai vargo. Jeigu viešieji mokesčiai, paslaugos, draudimai Lietuvoje būtų buvę kaip Lenkijoje, verslas nebūtų persikėlęs į šią šalį ir vairuotojų atlyginimai nebūtų buvę mažesni ir be jokių koeficientų.
Tačiau sukurti verslui naudingas sąlygas Lietuvos valdžioms — uždavinys ne jų gabumams. Visa, ką jie sugeba, — užblokuoti Rusijos deputatams ETPS tualeto kabinas ir paskelbti grėsme nacionaliniam saugumui eilinį „Žvaigždžių fabriko“ nugalėtoją.