Lietuva nenustoja kovojusi, kad tebeliktų eurofondų dotacijos. Respublikos prezidento patarėjo Simono Krepštos žodžiais, Vilnius nesusitaikė su Europos sąjungos 2021–2027 metų biudžeto projektu, o užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius dokumento sudarytojams papriekaištavo nesąžiningumu. Tuo metu valdininkai sutartinai prabilo, kad už stiprios ekonomikos fasado slypi rimtos problemos. Kaip gi atsitiko, kad, svarstant daugiametę Europos sąjungos perspektyvą, „sėkmės“ Lietuva staiga tapo akiplėšiška elgeta?
Ginčai dėl septynerių metų Europos sąjungos biudžeto ciklo vis labiau kaista. Pirmasis Europos lyderių derybų raundas, vykęs praeitų metų spaly, rezultatų nedavė. Gruodžio samite istorija pasikartojo. Ir vargu, ar visi i taškai bus sudėlioti numatyto Europos sąjungos šalių vadovų susitikimo metu.
Neseniai Portugalijos Beža mieste įvyko „nuskriaustųjų suvažiavimas“: 15 valstybių grupė priėmė bendrą nutarimą sabotuoti tokio biudžeto projekto tvirtinimą. „Nė viena valstybė narė neturi nukentėti dėl smarkiai ir neproporcionaliai mažinamo Europos fondo solidarumo lėšų paskirstymo“, — sakoma bendrame pareiškime pagal susitikimo rezultatus.
Laikraštis Financial Times, aprašydamas priemonę, išskiria protesto akcijos iniciatores — Lenkiją su Vengrija. Šios šalys gali labiausiai nukentėti nuo atsisakymo tos politikos, kuri nukreipta „senosios“ ir „naujosios“ Europos šalių pragyvenimo lygio išlyginimui. Būtent jos laikomos pagrindinėmis ES riaušių organizatorėmis. Tad ar nepabandys Briuselis, siekdamas sutramdyti lenkus su vengrais, panaudoti finansinį „rimbą“?
Lietuvai tas negresia, tačiau prieš biudžeto projektą ji pasisako griežtai ir nuosekliai.
Tiksliau, prieš projektus. Pirmiausia Vilnius sukritikavo Europos komisijos pasiūlymus, paskui visiškai sudirbo suomių variantą, kuris lietuviams buvo dar labiau nenaudingas. „Pagal komisijos pasiūlymą, mes būtumėm gavę 24 proc. mažiau sandūros politikos lėšų, kas mums nepriimtina, o pagal suomių pasiūlytą kompromisą sumažinimas būtų padidėjęs iki minus 27 proc. O tas dar labiau nepriimtina“, — prieš gruodžio ES samitą verkšleno Lietuvos finansų ministerijos atstovas Darius Trakelis.
Akivaizdu, jog per du mėnesius niekas nepasikeitė. Lietuvos valdžios nenori girdėti nieko — tvirtina, jog dabartinis biudžeto variantas nevykęs. Jo patvirtinimas Lietuvai apsieitų 270 mln. eurų per metus (maždaug tiek Pabaltijo respublika praras lyginant su praėjusia setynerių metų ES finansine parama).
Tai daug ar mažai? Kad situacija būtų aiškesnė, priminsime žinomą faktą: Klaipėdoje stovinčio terminalo Independence pastatymas kainavo 300 milijonų dolerių.
Net jei dukart padidinti šią sumą, suvoksime, kad Briuselis kas dveji metai „atims“ iš Lietuvos lėšas, lygias galingo redujofikavimo įrenginio vertei.
Nenuostabu, kad Vilniuje jaučiamas pasimetimas. Nors su pačiu dotacijų mažinimu valdžios susitaikė. „Visi žinojo, kad mažinimas bus“, — su lūdesiu pripažįsta finansų vice ministrė Miglė Tuskienė. Žinojo, bet nesitikėjo tokio žiauraus rezultato.
Pagrindinė įvykio priežastis gerai matoma — iš ES traukiasi Didžioji Britanija, pasiimdama iš bendro katilo milijardinius įnašus. Be jos prancūzų–vokiečių branduoliui bus daug sudėtingiau šelpti Rytų Europos išlaikytinius. Tuskienė išskiria ir kitas priežastis: „Mes kalbame apie naujus prioritetus — gynybą, saugumą, globalų atšilimą. Viską bandoma įsprausti į ankstesnį biudžetą“.
Kyla klausimas: kuo gi nepatinka Lietuva? Pagrindine savo išorine grėsme Europos sąjunga tebemato RF. Tam, kad atremtų „rusų agresiją“, apie kurią pastoviai paisto Lietuvos valdžios, jai būtina daugiau lėšų skirti gynybai ir saugumui.
Be to, negi ne Lietuva rodo pavyzdį Europos sąjungai, pastoviai „išpūsdama“ savo karinį biudžetą? Kaip sakoma, dėl ko kovojo...
Dar vieną lėšų, skiriamų Lietuvos „šelpimui“, mažinimo priežastį atskleidžia prezidento patarėjas Simonas Krėpšta. Pabaltijo respublika ... per daug sėkminga.
„Lietuva pastaraisiais 7 metais pademonstravo ženklų BVP augimą vienam gyventojui. Tai vienas iš kriterijų, kodėl mažinamos jai skiriamos lėšos“, — tvirtina Krėpšta.
Atrodytų, pats laikas apsidžiaugti ir šelpimo mažinimo faktą įvardinti kaip svarbiausią Lietuvos demokratijos pergalę.
Tačiau Vilnius elgiasi visiškai atvirkščiai — įtikinėja Europos sąjungą, kad viskas ne taip paprasta.
„Negalima apsistoti ties vienu rodikliu, tarp mūsų regionų didelis skirtumas, sumažėjo gyventojų skaičius, didelis pajamų skirtumas“, — taip Krėpšta aprašo Lietuvos poziciją derybose su ES. Jo žodžiais, Vilniaus regione BVP vienam gyventojui siekia 112 proc. bendro europietiško lygio, o likusioje šalies dalyje — tik 85 proc. Šio skirtumo mažinimui gyvybiškai būtinas eurofondų finansavimas.
Su šia pozicija sutinka ir užsienio reikalų ministras Linkevičius. Lietuva ir jos broliai neva „baudžiami už sėkmingai pravestas struktūrines reformas ir pasiektą progresą, o biudžeto projektui, nors jis sudarytas atsižvelgiant į rimtus iššūkius, vis dėlto „trūksta sąžiningumo“.
Briuselis, beje, gali atsakyti, kad sąžiningumo trūksta pačioms Lietuvos valdžioms.
Jei reformos įgyvendintos ir pasiekta sėkmės, pats metas mažinti dotacijas (kalba eina būtent apie mažinimą — Lietuva, kaip ir anksčiau, gaus didžiules sumas iš europietiško „bendrabučio“). Jei ne, tada Pabaltijo respubliką tuo labiau verta vyti nuo „lovio“. Nes beviltiška ją maitinti pinigais.
Neseniai apie Lietuvos klaidas, įveltas po Tarybų Sąjungos subyrėjimo, prabilo pats prezidentas Nausėda. Pasirodo, per daug stipri „nematoma rinkos ranka“ neatnešė šaliai laimės: ekonomika daugelį metų vystėsi „pagal Laukinių Vakarų principus ir jų sąlygomis“, judėjimą link europietiško BVP vidurkio rodiklio vienam gyventojui tebelydi smarki socialinė ir turtinė atskirtis. Tą patį Nausėda kalbės derybose dėl ES biudžeto.
Kova už dotacijų iš eurofondų išsaugojimą įstūmė Lietuvą į unikalią padėtį.
Iš vienos pusės, ji ir toliau bando vaizduoti stiprų sėkmės „Baltijos tigrą“. Iš kitos — įrodinėja, kad be Europos pašalpų lietuviams bus gana striuka. Dėl pinigų tenka būti „truputį nėščia“.