Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pripažino, kad šalies energetinė politika glaudžiai susieta su geopolitika, o ne su žemomis kainomis energijos nešėjams. Oficialus Vilnius ragina išstoti iš BRELL (Baltarusija – Rusija – Estija – Latvija – Lietuva) energetinio žiedo, kovoja su Astravo AE statyba ir tempia Klaipėdos SGD terminalo naštą ne todėl, kad tai yra ekonomiškai naudinga lietuviams, bet todėl, kad tai yra pabėgimo nuo Rusijos į Vakarus kelio dalis. Lietuvos ekonomikai tikėtis gauti pigią energiją iš Lietuvos energetikos projektų neverta – aiškiai leidžia suprasti Linas Linkevičius.
„Mes kažkada anksčiau diskutavome apie pigesnę dešrą, apie tai, kiek ji kainuoja iš tikrųjų, tai šita situacija – kažkas panašaus. Čia iš tikrųjų procesas daug stambesnis: jeigu pageidaujame desinchronizuoti savo energetikos tinklus su Rytais ir sinchronizuoti juos su Vakarų Europa, numatome pasiekti šito tikslo iki 2025 metų ir suprantame, kaip sunku tai padaryti, tai iš esmės tai yra geopolitinės pastangos, o ne vien tik pigi elektra“, - pareiškė Lietuvos URM vadovas.
Šiais žodžiais Linkevičius pakomentavo Lietuvos nesėkmingas pastangas pasirašyti tarpvyriausybinį susitarimą su kitomis Baltijos valstybėmis dėl elektros energijos prekybos su Baltarusija, kuris apdraustų Lietuvą nuo patekimo į jos teritoriją Astravo AE pagamintos elektros.
Anot oficialaus Vilniaus, Latvija ir Estija privalo kartu su Lietuva boikotuoti Baltarusijos branduolinę programą, kas taps Lietuvos užsienio politikos didžiule pergale.
Deja, Latvija nieko boikotuoti nenori ir sako, kad Astravo AE elektros energija bus naudinga jos ekonomikai.
Lietuvos diplomatija su būdinga jai dramblio gracija atsako į tai, kad išsivaduoti iš „prakeiktų“ Rytų ir būti su „palaimintais“ Vakarais daug svarbiau niekingo pelno, o geopolitika yra daug svarbesnė už ekonomiką.
Baltijos šalių susitarimas atsisakyti pirkti Astravo AE gaminsimos elektros yra „keblus balansavimas tarp geopolitikos ir kainų“, o nuomonė, kad atominės elektrinės istorijos laimėtoju taps tas, kas gaus pigiausią elektrą, klaidinga. „Todėl ir verta numatyti, kad kažkas turi įvykti kažko kito dėka“, - sako Linas Linkevičius. Šiuo atveju – „europietiškas pasirinkimas“ protingų kainų elektrai dėka.
Prie dvejų Baltijos energetikos siužetų – išstojimo iš BRELL žiedo ir Astravo AE – lietuvių ministras pridedą trečią: Klaipėdos SGD-terminalą Independence. Tai, anot jo, tos pačios rūšies siužetas. Prieš kelis metus Lietuva, kaip ir dabartinė Latvija, rinkosi tarp žemų kainų dujoms ir dujų tiekimų diversifikacija, ir pastarosios opcijos pasirinkimas tapo „geopolitiniu lūžiu“.
Šis apreiškimas skamba kaip tikras „coming out“.
Prieš kelis metus Lietuvos vadovybė įrodinėdavo Lietuvai, kad SGD-terminalu ji siekė dujų kainų sumažinimo eiliniam vartotojui ir net neva pasiekė to, o dabar URM vadovas su išdidumu pripažįsta, kad rinkdamasi tarp mažų kainų ir geopolitikos Lietuva išsirinko geopolitiką.
Visiems sekantiems nuostabus SGD-terminalo nuotykius tai buvo aišku ir anksčiau. Suskystintos dujos kainavo daugiau už rusiškas. Lietuvos ministras-pirmininkas vadindavo SGD-terminalą „našta Lietuvos mokesčių mokėtojams“. Daug kalbų sukėlusią nuolaidą iš Gazpromo Lietuva gavo daug seniau už atgabenimo į Klaipėdą SGD-terminalo Independence, ir visi, kas išmanė aritmetiką, gūžtelėjo pečiais, kai valstybės valdžia pasakodavo, jog energijos nešėjų diversifikacija leido Lietuvai sumažinti kainą rusiškoms dujoms.
Vis dėl to Vilnius atkakliai kartodavo, kad SGD-terminalas įrengtas ekonominiais tikslais ir yra naudingas verslo projektas. O dabar URM vadovas sako: mes rinkomės tarp menkaverčių tikslų ir Rusijos monopolijos energijos tiekimui ir pasiekėme „geopolitinio lūžio“. Na bent už tai ačiū. Geriau jau vėliau pasakyti vartotojams tiesą, nei niekados tai nepadaryti.
Lietuvos ir Baltijos šalių didieji energetikos projektai iš esmės yra pritaikyti tam, kad atsikratyti Rusijos, ir visai nesiekia ekonomikos vystymosi.
Piniginis pelnas visais atvejais apsiriboja tuo, kad būtų įmanoma gauti projektui pinigų iš Europos Sąjungos ir paskirstyti juos tarp artimų valdininkams įmonių. Šiam merkantilizmo kupinam interesui tariamasi dėl finansavimo su Briuseliu, kur Baltijos šalių valdininkai seka Europos Komisijai pasakas apie galutinį ‚sovietų okupacijos“ paveldo nugalėjimą.
Vidinėj auditorijai tokio argumentavimo neužtenka. Ideologijai pavaldus nacionalistų elektorato „branduolys“ dar pritars, bet gyventojų dauguma pasipiktins: kodėl antirusiškos politikos vardan esame priversti daugiau už elektrą ir dujas? Todėl rinkėjams valdžia mėgino sugalvoti ekonominius argumentus. O taip pat ekologinius, kaip Ignalinos AE uždarymo atveju, kurią Lietuvoje pastatė ir teikė aptarnavimo paslaugas „Rosatomas“, ir Astravo AE atveju, kurią stato ir irgi prižiūrės „Rosatomas“.
Po penkių šios kovos metų Lietuvos Užsienio reikalų ministras kalba ne apie ekologiją, o apie geopolitiką. Privalome pasitraukti iš Rytų į Vakarus. Ir Baltarusija irgi.
Ar Europos Sąjunga dabartinėje padėtyje yra pasiryžusi teikti pinigus šiam Baltijos didžiajam tikslui – abejingas klausimas. Ar eiliniai lietuviai krizės sąlygomis yra pasiryžę mokėti triskart daugiau už komunalines paslaugas galutinio ir nepakeičiamo atskyrimo nuo Rusijos vardan – klausimas dar labiau abejingas.
Bet kuriuo atveju Lietuvos URM vadovas sąžiningai paviešino tikrus šalies valdžios motyvus. Taip ir pažymėsim ir priminsim šiuos žodžius, kai tas pats URM vadovas pradės išraiškingai pasakoti, kokios ekonomiškai naudingos energetikos politikos laikosi Lietuva.