Ekonomika Ekonomika

Energetinė nepriklausomybė lietuviškai. Vilnius grįžta prie Gazpromo

Vaizdo šaltinis: footage.framepool.com
 

Lietuva nepasiruošusi mokėti realią kainą už atsisakymą rusiškų dujų SGD naudai. Perspektyvoje nauji ilgalaikiai kontraktai su Gazpromu. Išgarsinta „energetinė nepriklausomybė“ netapo tokia džiuginanti, kokią ją prieš porą metų piešė oficialus Vilnius.

Lietuva nušoko nuo Gazpromo adatos — džiaugėsi oficialus Vilnius, 2014 metų gruodį įvedęs rikiuotėn plaukiojantį SGD terminalą Klaipėdoje simboliniu Independence pavadinimu. Galėsime derėtis su Maskva, visiškai atsisakysime rusiškų dujų, „melsvu kuru“ aprūpinsime visą regioną — gąsdino Kremlių naujai įgyta „energetine nepriklausomybe“ Lietuvą valdantieji.

Eiforija baigėsi. Vilnius vėl nori sugrįžti prie ilgalaikių kontraktų su Rusijos tiekėju.

„Neseniai mūsų kolegos iš Lietuvos atėjo ir paklausė, ar galėtų sugrįžti prie ilgalaikių sutarčių. Mes, žinoma, pagalvosime, duosim atsakymą, tačiau galvoti reikėjo anksčiau, kai sakė, jog kontraktas nereikalingas“, — pasakė Gazpromo valdybos pirmininko pavaduotojas Aleksandras Medvedevas spaudos konferencijos metu.

Plaukiojantį Lietuvos „energetinės nepriklausomybės“ mitą galutinai sudaužė realybė. Demokratinės norvegų (katariečių, amerikiečių) dujos tapo per brangios. Kaimynams jos nereikalingos. O už Independence nuomą reikia mokėti. Beje, nemažai — 154 tūkstančius JAV dolerių už parą. O ir dirba terminalas beveik tuščiai. Naudojami tik 20 galingumo proc. — praėjusių metų pabaigoje pripažino Lietuvos energetikos ministras Rokas Masiulis.

Respublikos „melsvo kuro“ poreikis 2016 metais — 2 milijardai kubinių metrų. Visi stambieji importuotojai priversti pirkti per Klaipėdos SGD terminalą 1,35 milijardo kub. metrų norvegų Statoil dujų. Likusieji 0,7 milijardo perkami iš rusų vamzdynų pagal „take or pay“ principą. Tokiu būdu 4 milijardų kub. metrų tūrio Klaipėdos terminalas taip ir liks apkrautas ne daugiau ketvirtadalio. Gegužės mėnesį premjeras Algirdas Butkevičius, suprasdamas, kokiuose :energetiniuose spąstuose“ atsidūrė Lietuva, pranešė apie oficialaus Vilniaus ketinimus vėl pradėti derybas su norvegų kompanija Statoil dėl importuojamų SGD kainų sumažinimo. Anksčiau ši kompanija suteikė esmines nuolaidas, tačiau vyriausybė stengiasi dar nors kai ką išsiderėti.

Šių metų pradžioje po sudėtingų ir ilgų derybų Lietuvai pavyko išsiderėti atnaujintą kontraktą, pagal kurį SGD numatyta tiekti 30 proc. pigiau. Buvo pakeista kainodaros formulė: SGD kaina lietuviams sumažinta 15-20 proc. Tačiau, nuolaidžiaudamas, Statoil pareikalavo, kad Vilnius pratęstų 2014 metais pasirašytą penkerių metų sutartį su Lietuvos valstybine monopolija Litgas dar penkeriems metams — iki 2024-ųjų.

Naujos sąlygos vyriausybės netenkino — premjeras Butkevičius ėmė ruošti derybininkus su Gazpromu.

Nepaisant kovingų „energetinės nepriklausomybės“ propaguotojų, Vilnius taip ir netapo pionieriumi perkant amerikiečių SGD. Lietuva pasiruošusi įsigyti SGD iškart, kai amerikiečių kompanijos pradės jas eksportuoti, — pasakojo Lietuvos energetikos ministras Rokas Masiulis susitikime su JAV energetikos ministru Ernestu Monizu vasario mėnesį metu. „SGD eksportuotojams mes galime pasiūlyti tiekti per Klaipėdos terminalą ne tik į Lietuvą, bet ir į Latviją bei Estiją, o nuo 2019 metų — Lenkijos ir Ukrainos vartotojams“, — taip Masiulus reklamavo regioninės rinkos ir Independence terminalo galimybes užjūrio kolegoms.

Tačiau perspektyvos pirkti iš lietuvių brangias SGD nenudžiugino kaimynų. 2015 metais estai nupirko iš Lietuvos apie trečdalį respublikai reikalingų dujų (metams reikia 0,6 milijardo kub. metrų). Daugiau neperka. Įmonė Eesti Gaas pasirašė trejų metų sutartį su Rusijos dujų gigantu. Kompanija atsisako viešinti tiekiamų dujų kiekį, tačiau patikino, jog kontraktas tenkina estų vartotojų poreikius.

Panašiai santykiai klostosi ir su Latvija. „Mūsų, latvių, dujų poreikius tenkina ilgalaikis kontraktas su Rusijos Gazpromu. Rinkai dėl dujų pertekliaus nereikalingi papildomi kiekiai“, — pasakojo Latvijas Gāze valdybos pirmininko pavaduotojas Mario Nullmejeris interviu leidiniui Natural Gas Europe.

Oficialaus Vilniaus sumanymas paversti Klaipėdos terminalą pagrindiniu mazgu priimant ir reeksportuojant SGD į kaimynines šalis taip ir liko melsva svajone.

Todėl, nepaisant pernykščių planų pirkti amerikiečių SGD, Lietuva buvo priversta atsisakyti šių sumanymų. Suskystintos dujos, kurias buvo planuojama vežti iš Meksikos įlankos per visą Atlanto vandenyną į Klaipėdą, „nuostabiu“ būdu tapo brangesnės nei vamzdynais tiekiamos rusiškos. Formali lietuvių atsisakymo priežastis — neatitinka kokybė. „Tos dujos neatitinka kokybės Lietuvoje reikalavimus. Ateityje, jei atitiks, svarstysime“, — pranešė „Lietuvos energijos“ vadovas Dalius Misiūnas, išdrįsęs įžeisti pagrindinius sąjungininkus, pavadinęs jų dujas nekokybiškomis.

O tuo metu Gazpromas ėmė skatinti Pabaltijo vartotojus ir per aukcionų sistemą dalinti papildomus dujų paketus. Kovo viduryje Rusijos dujų gigantas pravedė Baltijos šalims antrąjį aukcioną. Buvo realizuota 80 lotų bendru virš 420 milijonų kub. metrų kiekiu. Ir tuo metu Pabaltijo pirkėjai, kaip teigia Gazpromo valdybos pirmininko pavaduotojas Aleksandras Medvedevas, pareiškė norą grįžti prie ilgalaikių kontraktų. „Akivaizdu, jog pajuto skirtumą, kai rizikuojama ir kaina, ir kiekiu, o kada yra patikimas ilgalaikis kontraktas, kuris leidžia ilgalaikėje perspektyvoje planuoti savo veiklą“, — pasakojo top menedžeris. Štai ir Lietuva atsisakė mokėti už atsisakymą pirkti rusišką „žydrą kurą“ SGD naudai — patriukšmavo ir nusiramino.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: